Svajojo apie pasakų princą, o ištekėjo už pirmo pasitaikiusio

Turiu draugę Žaną. Tarp mūsų 4 metų skirtumas, ji vyresnė. Susipažinome, kai man buvo 20. Tada ji tik išsiskyrė su savo sutuoktiniu. Tiesiog suprato, kad jis jos netenkina.

Laikė jį skuduru. Ji sėdėjo namie su vaiku, o jis uždirbdavo. Jai reikėjo svajonių vyro. Todėl vieną gražią dieną ji suruošė vaiką, susirinko daiktus, pasakė atleisk ir išėjo pas mamą.

Po to draugė išsikėlė tikslą rasti būtent tą, idealų vyrą. Jis turi gerai uždirbti, spręsti visas problemas, nepaisant kieno jos, klausytų jos, mylėtų dukrą ir būtų kompanijos siela. Žodžiu, tikras herojus su stora pinigine.

Paraleliai ji vystė savo profesinius įgūdžius. Ji teisininkė ir pasiekė neblogų aukštumų. Klientų eilė buvo visada. Pinigų užteko. Tiesa, kolegos laikė ją „savu vaikinu“, juk sukosi pagrinde tarp vyrų.

Būdama patrauklios išvaizdos, ji nebuvo paklausi tarp vyrų. Kaip tik dėl to, kad jie laikė ją sava. Užtai jų žmonos žvelgė į ją nepatikliai, kadangi ji pastoviai sukiojosi šalia jų antrųjų pusių. Štai toks akligatvis gavosi. O taip norėjosi paprasčiausios moteriškos laimės.

Nusprendė ieškoti sėkmės pažinčių tinklapiuose. Prasidėjo linksmybės. Iš pradžių buvo gražuolis, kompanijos siela. Tačiau pinigų jis turėjo negausiai. Metus pati jį išlaikė, tikėjosi, kad kas nors pasikeis.

Galiausiai jį išgrūdo. Paskui periodiškai ėmė papulti supermenai su pinigine, tačiau jiems ne prie širdies buvo jos charakteris. Gyventi su maištininke ir „savu vaikinu“ niekas nenorėjo.

O keistis Žana nesiruošė. Eilinis kandidatas į „tą vienintelį“ pakerėjo švelniu elgesiu. Vadino ją Žanute. Su pinigais irgi viskas tvarkoje, bet štai bėda. Labai norėjo vaikų. Žana nesiruošė daugiau gimdyti. Jai užteko vieno vaiko.

Tiesiog mesti jį buvo gaila, todėl nusprendė padaryti taip, kad jis pats ją mestų. Rado kažkokį jauniklį, jaunesnį už ją 8 metais ir išvažiavo su juo į užmiestį. Ten atsidavė meilės malonumams. Paskui grįžo ir viską papasakojo draugui.

Šis atleido jai, paverkė kartu ir paprašė, kad ji daugiau taip nedarytų. Čia draugė neatlaikė. Kas čia per vyras, kuris atleidžia neištikimybę. Susirinko daiktus ir išėjo.

Praėjo maždaug du mėnesiai ir Žana pražydo. Aš iškart supratau, kame reikalas. Ėmiau domėtis, kas laimingasis. Draugė buvo juo sužavėta. Stiprus, drąsus, pasiturintis. Tik vedęs. Mane lyg elektra nupurtė. Kaip ištekėjusi moteris, negalėjau to suprasti. Tačiau nelindau su savo savo patarimais.

Tas vyras buvo kaukazietis ir pasiūlė Žanai tapti antrąja žmona po pusės metų santykių. Draugė nenorėjo būti antrąja, todėl tiesiog toliau susitikinėjo su juo 3 metus. Nustojau bendrauti su ja. Man nepatiko jos meilužės statusas. Nesuprantu jo.

Ir štai neseniai sutikau ją kavinėje vyriškio kompanijoje. Ji pranešė, kad tai jos vyras. Pasėdėjau kartu su jais, bet nepastebėjau jos akyse laimės. Atsisveikindamos susitarėme, kad ji užsuks pas mane šiomis dienomis.

Ji atšuoliavo sekančią dieną nuo pat ryto ir papasakojo, kas nutiko per tuos 2 metus, kol mes nesimatėme. Visą tą laiką ji buvo paieškose.

Iš ryto ji kompanijos siela, o vakare norisi staugti iš vienatvės. Labai pavargo būti viena, todėl nusprendė, kad su kuo pirmuoju susipažins, su tuo ir bus. Ir štai ji susipažino su Pauliumi. Jis vyresnis už ją. Darbas yra, bet neprestižinis. Gauna nedaug, bet pragyvenimui užtenka. Ir išvis draugės reikalavimų jis neatitiko.

Pasidomėjau, kodėl jos pasirinkimas toks keistas. Ji pasakė, kad pavargo, norėjo, kad kas nors jos lauktų, kad kažką būtų galima apsikabinti, prisiglausti naktį. Į visa kita nusispjaut. Lyg ir turėčiau pasidžiaugti už ją, tačiau širdyje kažkaip slogu.