Vaikas senajame tilte sugalvojo norą, mesdamas monetą į vandenį – ir vieną dieną gavo atsakymą

Miesto parke, tarp medžių ir tvenkinio, stovėjo senas medinis tiltas. Jis buvo siauras, su apipuvusiais turėklais ir girgždančiomis lentomis, tačiau turėjo ypatingą savybę: vaikai tikėjo, kad jei įmes monetą į vandenį ir sugalvos norą – jis būtinai išsipildys.

Maxas, aštuonerių berniukas su nepaklusniais plaukais ir tyliausiu balsu pasaulyje, čia ateidavo beveik kasdien. Jis stovėdavo prie tilto krašto, laikydavo monetą delne, šnabždėdavo norą – visuomet tą patį – ir mesdavo monetą į vandenį. Paskui įdėmiai žiūrėdavo, kaip ratilėliai sklaidosi vandenyje, tarsi laukdamas atsakymo.

Jo noras buvo paprastas: „Kad tėtis sugrįžtų namo“. Jo tėtis dirbo kitoje šalyje, retai skambindavo, o su kiekvienu mėnesiu darėsi vis „tolimesnis“. Mama sakydavo, kad taip būna, kad kartais suaugę žmonės išvažiuoja. Bet Maxas vis tiek toliau eidavo prie tilto.

Vieną pilką lapkričio dieną, vėl išmetęs monetą, jis jau ketino eiti namo, bet pastebėjo ant turėklo padėtą susuktą popieriaus lapelį, prispaustą klevų lapu. Atsargiai jį paėmė ir išlankstė.

Ant lapelio buvo piešinys: berniukas ant tilto ir didelė ranka, besitęsianti iš debesų link jo. Apačioje kruopščiai parašyta: „Aš girdžiu. Nesustok.“

Maxas apsidairė. Niekur nieko – tik vėjas šiureno lapais. Priglaudęs lapelį prie krūtinės, jis pabėgo namo.

Nuo tada, kaskart išmetęs monetą, jis palikdavo žinutę. „Šiandien gavau penketą“, „Man tavęs labai trūksta“, „Ar tikrai matei mano piešinį?“ – ir kaskart rasdavo atsakymą. Trumpą, šiltą, be parašo. Kartu – džiovintą gėlę, saldainį, pieštuką arba išlankstytą popierinį gervę.

Jo mama pastebėjo, kad Maxas tapo ramesnis. Jis vėl ėmė juoktis. Kartais ji eidavo kartu su juo, bet stovėdavo nuošalyje, leisdama jam būti ant tilto vienam.

O po mėnesio Maxas parnešė namo laišką. Tikrą. Su pašto ženklu. Nuo tėčio. Laiške buvo ranka prirašytas lapas. Tėtis rašė, kad grįžta. Kad jo kontraktas baigėsi ir jis jau nusipirko bilietą. Kad labai ilgėjosi. Kad svajoja pamatyti, kaip Maxas užaugo.

Maxas pažvelgė į laišką, paskui – į savo dėžutę su atsakymais nuo tilto.

– Kaip manai, jis čia turėjo ką nors bendro? – paklausė jis mamos.

Ji apkabino jį.

– Manau, tai buvai tu. Tu tikėjai. O kartais tikėjimas – stipriausias tiltas.

Maxas vėl nuėjo prie tilto. Šįkart be monetos. Tik su viena žinute:

„Ačiū. Aš sulaukiau.“

Šalia – mažytė berniuko figūrėlė, išdrožta iš medžio. Kad ir kitas, sugalvojantis norą, žinotų – kartais norai pildosi. Ypač – jei juos kas nors išgirsta.