Idomybes
Vyras paprašė manęs nedalyvauti mūsų sūnaus krikštynose — vis tiek atėjau ir savo akimis pamačiau, kaip mano sesuo pristatoma kaip jo „mama“…

Niekada nemaniau, kad praleisiu savo sūnaus krikštynas. Kokia gi mama praleidžia tokią progą? Bet mano vyro šeima labai religinga. Tokia, kur bažnyčios taisyklės ir „teisinga tvarka“ svarbesni už jausmus. Aš tai žinojau, kai ištekejau. Tiesiog nesupratau, kaip toli tai gali nueiti.
Jo motina visada buvo mandagi — ta mandagumo forma, po kuria slepiasi tylus pasmerkimas. Apkabino per šeimos susibūrimus, šypsojosi, išsako komplimentus. Tačiau kiekviename komplimente būdavo potekstė. Kai sūpuodavau verkiantį kūdikį, ji sakydavo, kad „stengiuosi kaip galiu“. Jei man nepasisekdavo idealiai, ji pastebėdavo, kad „motinystė kiekvienam atrodo kitaip“.
Po sūnaus gimimo viskas pasikeitė. Buvau fiziškai ir emociškai išsekusi. Beveik nemiegojau, verkdavau duše, kad vyras negirdėtų. Myliu savo sūnų taip stipriai, kad tai verčia širdį skaudėti. Bet viskas aplinkui atrodė netikra, tarsi žemė po kojomis galėtų bet kada dingti.
Krikštynos man tapo labai svarbios. Momentas, kai atsistosiu prieš visus ir pajusiu, kad priklausau šiai šeimai. Kad darau ką nors teisingai.
Savaitė iki krikštynų vyras atsisėdo prieš mane ir rimtai pasakė, kad man nereikia eiti. Iš pradžių prajuokino — maniau, kad juokauja. Bet jis paaiškino, kad bažnyčia griežta, ir mano dalyvavimas sukeltų problemų ir viską sugadintų. Į mano klausimus jis tik kartodavo, kad tai sudėtinga ir kad turiu pasitikėti juo. Pažadėjo, kad paskui surengsime ką nors asmeniško, kad ir aš turėčiau „savo momentą“.
Norėjau šaukti, kad tai beprotybė. Kad jokia mama neturėtų praleisti savo vaiko krikštynų. Bet buvau taip išsekusi, kad neturėjau jėgų ginčytis. Po gimdymo nuovargis, jo spaudimas, nuolatinis anytos pasmerkimas — viskas susidėjo vienu metu. Ir aš sutikau likti namuose.
Rytą krikštynų dieną namai atrodė tušti be sūnaus. Vyras aprengė jį baltu kostiumėliu, pabučiavo viršugalvį, tada pabučiavo mane į skruostą ir pasakė „ačiū“ — tarsi aš darau jam paslaugą, o ne laužau savo širdį.
Sėdėjau ant sofos su telefonu laukdama žinių. Bet jų nebuvo. Nei nuotraukų, nei skambučių. Tik tyla. Parašiau vyrui — jokio atsakymo. Parašiau dar kartą — vėl nieko. Krūtinėje augo nerimas, kurio negalėjau logiškai paaiškinti, bet negalėjau ir ignoruoti.
Atsisėdau į mašiną ir nuvažiavau į bažnyčią.
Automobilių stovėjimo aikštelėje mačiau vyro mašiną, anytos ir mano sesers mašiną. Širdis sustojo. Kodėl mano sesuo yra mano sūnaus krikštynose, jei man pačiai nebuvo leista ateiti?
Mano sesuo visada geriau tiko vyro šeimai. Ji mėgo taisykles, tradicijas, sekmadieniais vaikščiojo į bažnyčią. Anyta ją dievino ir sakydavo, kad ji „supranta jų vertybes“.
Tyliu įėjau vidun. Kvepėjo smilkalais ir senu medžiu. Žmonės susirinko prie šrifto. Tada aš juos pamačiau. Mano vyras ten stovėjo šypsodamasis. O šalia — mano sesuo su mano sūnumi ant rankų. Anyta tvarkė jai suknelę ir lygino vaiko antklodę, tarsi sesuo ir būtų jo motina.
Ši scena atrodė tokia normali. Būtent tai kėlė didžiausią skausmą. Jie padarė taip, tarsi tai būtų teisinga. Tarsi manęs niekada net nebuvo. Tarsi mane tiesiog pakeitė geresne versija.
Pribėgau prie jų ir sušukau, kas čia vyksta. Garsas atsiliepė bažnyčioje aidu. Sūnus krūptelėjo ir pradėjo verkti. Žmonės atsisuko. Vyras pabalo. Sesuo išsigandusi stipriau priglaudė vaiką.
Anyta atsistojo tarp mūsų ir pasakė, kad man čia neturėtų būti. Atsakiau, kad aš esu jo mama. Vyras bandė mane nuraminti, šnibždėjo, kad ne čia, ne dabar. Aš paklausiau, kodėl jis neatsako į žinutes ir kodėl mano sesuo stovi čia vietoj manęs.
Reikalavau, kad man atiduotų sūnų. Sesuo suabejojo ir pažvelgė į vyrą, tada į anytą. Ši pauzė buvo tarsi peilis. Pakartojau — lėtai, tvirtai. Ji atsargiai perdavė jį man, tarsi bijodama, kad jį numesiu. Tą sekundę, kai sūnus atsidūrė mano rankose, jis nusiramino. Jis jautė, kur yra jo vieta.
Anyta šaltu balsu pradėjo aiškinti, kad bažnyčia turi standartus. Kad aš čia nesusituokiau, nelankau pamaldų, o vaikui reikia motinos, kurią bažnyčia pripažįsta. Kažkas „tinkamo“.
Sesuo pro ašaras sušnibždėjo, kad vyras jai sakė, jog aš sutikau. Kad pati nenorėjau ateiti.
Atsisukau į vyrą. Jis žiūrėjo į žemę ir murmėjo, kad manė, jog taip bus paprasčiau.
Paprasčiau.
Tada supratau. Jie neatėmė man vaiko. Jie tiesiog ištrynė mane. Išbraukė iš istorijos, tarsi manęs niekada nesusituokė. Tarsi bet kuri moteris galėtų užimti mano vietą, jei ji atitinka reikiamus kriterijus.
Išėjau su sūnumi ant rankų. Galvą laikiau iškeltą, nors visas kūnas drebėjo.
Vyras vėliau mane rado stovėjimo aikštelėje. Verkė, atsiprašinėjo, sakė, kad nepagalvojo, kad motina spaudė jį, kad jis bijojo jos nusivylimo ir ką pasakys bažnyčia.
Galbūt visa tai tiesa. Gal jis tiesiog silpnas ir per daug rūpinasi kitų nuomone. Bet tą dieną supratau svarbiausią dalyką: jei kas nors gali tave ištrinti, kad išlaikytų ramybę vieną kartą — jis tai padarys dar kartą, kai jam bus patogu.
Anksčiau maniau, kad gera žmona — tai reiškia suprasti, kentėti ir tylėti, kai tampa nepatogu. Dabar žinau: gera motina — tai reiškia neleisti niekam mokyti tavo vaiko, kad esi nereikalinga.
Pasitikėjimas be tiesos — tai ne pasitikėjimas. Tai kapituliacija.
Ar liktumėte namuose, jei vyras jūsų paprašytų neateiti į savo vaiko krikštynas?


