Visą gyvenimą pragyvenome be mamos ir dabar man jos nereikia. Kaip ir mano tėčiui

Dažnai girdėdavau, kaip mama su tėčiu barasi už sienos. Mama vadindavo tėvą girtuokliu, sakydavo, kad parneša namo nepakankamai pinigų, taip vaiko neišmaitinsi. O tėvas kaltindavo ją neištikimybe. Klausydavausi, kaip jie šaukia, o pats slėpdavausi ir verkdavau po antklode.

Ryte jie apsimesdavo, kad nieko nebuvo ir bučiuodavo vienas kitą į skruostus, o aš juos mėgdžiodavau. Tai buvo ne pats efektyviausias būdas, kadangi tėvų santuoka gyvavo, kol man sukako 12, o kartą vakare mama pareiškė, kad išeina pas kitą kavalierių. Ji iš pradžių norėjo mane palikti tėvui, o mes nieko neprašėme.

Kiek pamenu, tėtis iškart jai pasakė, kad ji gali eiti kur nori ir pas ką nori. Jis pasikarščiavo, nemanė, kad mama per dieną susirinks daiktus, o kitą rytą jos jau nebebus.

Jis smarkiai gailėjosi, dažnai jai skambino. Kartą ji net atėjo „į svečius“ pasiimti daiktų, kurių
nespėjo.

– Prašau, nesielk taip, juk sūnus auga,- įkalbinėjo tėtis. – Tu nors įsivaizduoji, ką jam reiškia likti be motinos?

– Tu pats sakei, kad galiu eiti, tai kur dabar problema?! Kai kaltinai mane visomis bėdomis, tai tavęs nedomino, ką sūnus apie tai galvoja, o dabar vėlu! Augink pats savo laimę,- atrėžė ji.

Girdėti tai iš mamos buvo apmaudu ir skaudu ne tik man, bet ir tėvui. Jis jos beveik ant kelių maldavo, o ji vis tiek išėjo. Paskui guodžiau tėtį, tada pirmą ir paskutinį kartą mačiau, kaip jis verkia.

– Nieko, mes susidorosime,- pasakė jis. – Mes stiprūs, susitelkę, pastatysime mūsų šeimą ant kojų.

Be mamos namie pasidarė ramiau. Barniai baigėsi, tėvas išmoko tiek dirbti, tiek ir ilsėtis ramybėje. Mes gyvenome petys petin, niekada nesibarėme ir nesiginčijome, mudu viskas tenkino. Tėvas išleido mane į universitetą, ir mano vestuvėse dalyvavo.

Įpratau gyventi be mamos ir man jos nebereikėjo, kai ji kažkur rado mano numerį ir ėmė maldauti susitikti. Ji prisiminė, kad turi sūnų ir ėmė siūlyti savo pagalbą.

– Mano vyriškis turtingas, o aš turiu grožio saloną. Galiu padėti tau finansiškai ar bent jau pasamdyti tavo žmoną. Ji juk sėdi kiaurą parą su vaiku. Jums turbūt neužtenka pinigų. O tėvas… ką iš jo paimsi? Toks pat pijokas?

Man labai nepatiko jos smerkiantis tonas ir arogancija. Mano tėvas irgi dirbo, o mums su žmona visko pakako.

– Nereikia. Tėtis mokė mane nepriimti pagalbos iš nepažįstamų tetulių,- atsakiau aš. – Ir mes visko turime. Nesiryžčiau susilaukti vaiko, jei nebūčiau įsitikinęs, kad galėsiu jį išlaikyti ir auginti. Aš atsakingas vyras ir tėvas.

Mama bandė „prisibelsti“ iki manęs ištisus mėnesius, tačiau pasidavė, kai neleidau jai net pažvelgti į anūką, teigdamas, kad mes su ja svetimi žmonės.

Kartais patys artimiausi nutolsta ir tampa niekuo, o žmonės, su kuriais ne taip seniai susipažinai, kaip mano žmona ir sūnelis, tampa artimesni.

Svarbiausia – visa tai neštis per gyvenimą, kaip tai darome mes su tėčiu, neprarasdami artumo.