Man buvo be galo skaudu, kai į mano penkiasdešimtmetį neatvyko sūnūs

Aš dirbu mokytoja. Mūsų mokykla turi tradiciją sveikinti jubiliatus aktų salėje. Atsisėdęs scenoje kartu su artimaisiais jubiliatas klauso sveikinimų.

Aš irgi svajojau, kaip į mano jubiliejų atvyks mano sūnūs. Tačiau jie nepasirodė…

Scenoje teko sėdėti vienai. Aš sėdėjau, klausiausi kolegų ir moksleivių sveikinimų, o širdis atrodė plyš iš skausmo. Stengiausi šypsotis iš visų jėgų, o mintys sukosi tik apie sūnus…

Pagaliau oficialioji dalis baigėsi, prasidėjo vaišės. Gerdama kavą su tortu bandžiau atrodyti laiminga ir neįsitempusi, tačiau iš tiesų laukiau, kad kuo greičiau viskas baigtųsi.

Mokiniai padėjo parsinešti gėles ir dovanas namo.

Galiausiai uždariusi buto duris daviau valią ašaroms. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl mylimiausi žmonės mane paliko tokią dieną.

Kad nurimčiau ir galėčiau užmigti, teko net išgerti raminamųjų. O ryte mane pažadino durų skambutis. Atidariusi duris pirmiau pamačiau didžiulę rožių puokštę, o už jos – jaunesnįjį sūnų.

Jis pasakė, kad nespėjo parskristi, nes jo skrydis buvo atidėtas. Neskambino, kad aš nepergyvenčiau.
O po pietų atvyko ir vyresnysis sūnus su šeima.

Vakar nespėjo, nes užsitęsė mano anūko varžybos. Taigi, šiandien švenčiau savo jubiliejų apsupta mylimiausių žmonių. Tik paskui pagalvojau, kad išmintis mane aplankė tik sulaukus 50-ies.

Aš supratau, kad nereikia nieko kaltinti ir įsižeisti, nesužinojus priežasties. Juk kiekvienas turi savo gyvenimą.