Anyta atvyko pas mus į svečius ir vos nenualpo pamačiusi, kaip vyras ruošia man pusryčius

Mes su vyru jau 15 metų susituokę. Neseniai sėdėjome, juokėmės ir prisiminėme, kaip prieš 10 metų pas mus atvažiavo jo mama. Kiekvienas jos atvykimas, žinoma, atskira istorija. Miela moteris, žinoma, bet su savo keistumais.

Anyta vienu metu dažnai pas mus atvažiuodavo. Mes visada džiaugėmės ją matydami.

Mes visada dirbame, todėl visą savaitę ji prižiūrėdavo namus. Vakarais grįžę valgydavome jos pagamintą vakarienę. Ir štai sekmadienį mano vyras atsikėlė anksčiau ruošti pusryčių.

Labai pasigailėjo, žinoma, geriau būtų nieko nedaręs, atidavęs virtuvės valdymą motinai. Čia jo motina pabudo, atbėgo, užuodusi
kvapą.

– Sūneli, ką tu darai?

– Pusryčius. Tu sėsk, mama, tuoj Elena irgi pabus. Valgysime kartu.

– Tu ką darai? Mesk visa tai! Eik, žadink žmoną! Argi tai tavo darbas pusryčius ruošti!

– Ar seniai tu jai pusryčius ruoši, kol ji miega? Tavo tėvas net nežinojo, kur puodai sudėti. Vyras turi
valgyti, o ne gaminti.

Miriau iš juoko, gulėdama lovoje ir klausydamasi jų pokalbio.

Vargšė moteris, gamina visą gyvenimą, o jos vyras nė nežino, kur jų virtuvė. Štai tokia istorija, mes paskui ją „Korvalolu“ raminome. Tiesa, ji sekančią dieną ir išvažiavo, na ką padarysi, mano vyras mėgsta gaminti, o motina išėjo.

Mes paskui ilgai negalėjome jai prisiskambinti, vėliau iš pažįstamų girdėjome, kokia aš gyvatė, verčiu jos sūnų gaminti. Po to jos širdis nurimo, atvažiavome pas ją patys.

Buvo vasara, ji ant žolyno guli, deginasi. O jos vyras – mano šešuras – jai šašlyką ant anglių kepa. Kai ji mus pamatė, vos nenumirė iš išgąsčio.

Paskui visi kartu sėdėjome ir valgėme skanų šašlyką, ji man tada tylutėliai į ausį sušnibždėjo: „ir teisingai darai, kad negamini, va mane gyvenimas tik senatvėje išmokė“.