Kai mes šventėme 6-ąjį dukros gimtadienį, Daiva pasakė, kad susirado kitą vyriškį, todėl nori išeiti

Pasipiršau Daivai, kai ji laukėsi trečią mėnesį. Negaliu pasakyti, kad ji labai man patiko. Tiesiog negalėjau mesti merginos, kuri po širdimi nešiojo mano vaiką. Jei aš nepagalvojau apie pasekmes, turiu atsakyti už savo veiksmus. Teisingai?

Po pusmečio pirmąkart tapau tėvu. Kai paėmiau dukrą ant rankų, supratau – ji mano gyvenimo prasmė. Tai pirmoji moteriškos lyties atstovė, kurią pamilau iš pirmo žvilgsnio visiems laikams.

Taip smarkiai buvau prisirišęs prie Audingos, kad net žmona pavydėjo. Iš darbo lėkiau pas dukrą ir leidau su ja visą laisvą laiką.

Kai mes šventėme 6-ąjį dukros gimtadienį, Daiva pasakė, kad susirado kitą vyriškį, todėl nori išeiti. Buvau šoke ir niekaip negalėjau atsigauti. Maniau, kad ji atims dukrą, o aš be Audingos negaliu gyventi.

Juo labiau, supratau, kad vyriškiui nereikia svetimo vaiko – jis tyčiosis iš mano mergaitės. Tačiau žmona nesiruošė pasiimti Audingos.

Ji ėmė mane kaltinti, kad neskyriau jai pakankamai dėmesio ir galvojau tik apie dukrą. Na ir tegu… Bet kai tik Daiva išėjo, supratau, kaip sunku bus vienam su dukra. Audinga pastoviai verkė ir klausinėjo, kada grįš mama. Man teko ją apgaudinėti ir kaskart sugalvoti naujus pasiteisinimus.

Negalėjau susirinkti savęs, viskas krito iš rankų. Nespėjau dirbti, auklėti dukters ir rūpintis namais. Čia dar ir etatų mažinimas užgriuvo, todėl likau be pajamų šaltinio. Man mirtinai reikėjo pinigų, tačiau vyresnybė atsisakė atsižvelgti į mano padėtį.

Praradau žmoną dėl savo abejingumo ir nedėmesingumo. Jei būčiau suvokęs tai anksčiau, turėčiau normalią šeimą. Audinga juk augo ir problemų vis daugėjo. Bet nors apie motiną dukrelė klausinėjo rečiau. Kai supratau, kad visai nebeišsisuku su pinigais, nusprendžiau paduoti alimentams.

Pamatęs teismo salėje Daivą, apstulbau. Ji puikiai atrodė – dar geriau, nei santuokoje su manimi. Jauna, graži, sėkminga. Ir aš, vienišas tėtušis, bandantis prisiteisti kelis eurus, kad išmaitinčiau vaiką. Žiūrėjau į ją ir keikiau save už tai, kad viską praradau. Dėl to kaltas aš pats.

Po šio atvejo Daiva ėmė lankyti dukrą. Kai jos susitiko pirmąkart, Audinga verkė ir nenorėjo paleisti mamos. Kadangi dukra dažniau būdavo pas motiną, galėjau daugiau dirbti, todėl finansinės problemos išsisprendė. Netrukdžiau buvusios žmonos bendravimui su vaiku. Buvau tik už, kad vaikai turi turėti abu tėvus.

Kasnakt užmiegu su mintimi apie tai, kad Daiva grįš pas mus. Labai tikiuosi, kad ji išsiskirs su savo dabartiniu vyriškiu ir mūsų šeima vėl bus kartu.

Bet greičiausiai buvusiai žmonai to nereikia. Aš juk praleidau savo šansą, o antro tokios moterys niekada neduoda. Tačiau viltis gyva. O gal likimas man visgi nusišypsos?