Mokykloje ją laikė bjauriuoju ančiuku. Bet paskui ji užaugo

Kai ji mokėsi mokykloje, ją laikė bjauriuoju ančiuku. Tačiau užaugus viskas pasikeitė.

– Rasa? Rasa Eidukaitė? Negi tai tu? – išgirdo Rasa. Ji atsisuko ir pamatė netvarkingą murziną moterį, kokių 40-ies.

– Sveiki! O mes bene pažįstamos su jumis? – paklausė Rasa, bandydama suprasti, kas ta moteris.

– Ne, nu tu duodi! Klasiokės savo nepažįsti! Čia gi aš – Ina Gabrėnaitė! – nusijuokė moteris. Išgirdusi šį vardą,

Rasa sustingo vietoje. Iš netikėtumo net rankinukas iškrito iš rankų. Rasa greit pasilenkė ir jį pakėlė.

– Ir aš tave ne iškart pažinau! Tu labai pasikeitei! Dabar atrodai prabangiai! Ne taip, kaip anksčiau! – piktai žvilgčiodama į Rasą, pasakė Ina.

Taip, Rasa dabar atrodė puikiai: vilkėjo gražų brangų paltą, dailius zomšos aulinukus, rankinukas puikiai tiko ansambliui. Ji atrodė brangiai, stilingai ir gražiai.

O Ina su savo purvinu sijonu ir striuke atrodė siaubingai. Tačiau nepaisydama savo siaubingos išvaizdos, Ina žiūrėjo į Rasą labai įžūliai. Rasa nieko neatsakė, apsisuko ir nuėjo namo. Į tuos namus, kuriuose praėjo vaikystė, tokia nelaiminga.

Rasa atvažiavo pas močiutę. Jei ne močiutė, ji dar ilgai nebūtų važiavusi į tuos namus. Šiame kieme, šiame bute viskas priminė nelaimingą vaikystę. Tą, kurią dabar buvo sunku pamiršti.

– Mama, o kur mano mokyklinis albumas? Tu žinai, kur jis?

– Žinoma!

Mama pakilo nuo krėslo ir ištraukė seną mokyklinį albumą. Rasa atsisėdo ant sofos ir ėmė sklaidyti albumą. Ji rado paskutines nuotraukas, kai ji mokėsi 12 klasėje. Visos klasiokės fotografijose šypsojosi, berniukai irgi.

Visose fotografijose buvo tik vienas žmogus, kuris nesišypsojo ir tas žmogus buvo būtent Rasa.

Rasa atrodė tiesiog siaubingai. Ji kaip dabar prisiminė, kaip tada nenorėjo fotografuotis, bet ją privertė. Ina Gabrėnaitė tada buvo pagrindinė jos skriaudėja klasėje. Visus mokyklinius metus tyčiojosi iš Rasos, dėl jos ji tapo tikra atsiskyrėle.

– Tu – išsigimėlė! Tu – baidyklė! Tu baisesnė už beždžionę! Nesiartink prie manęs! – taip šaukė Ina dar antroje klasėje.

Būtent ji pirmoji pradėjo ją skriausti, o iš paskos ir kiti bendraklasiai. Ina dar nuo pirmos klasės tapo lydere.

Rasa prisiminė, kaip visi juokdavosi iš jos. Kartą ji parbėgo namo visa apsiašarojusi ir paklausė:

– Mama! Negi išties aš tokia negraži? Ką, aš išsigimėlė?!

– Užsiimk kuo nors naudingu! Nekalbėk kvailysčių! – atsakė motina ir išstūmė Rasą iš kambario. Tada Rasa nusprendė, kad ji ir išties ne tokia, kaip visi. Ją dažnai erzino, Rasa dėl to labai kentėjo. Todėl paprašė mamos pervesti ją į kitą mokyklą, tačiau mama to nepadarė.

– Nereikia bėgti nuo problemų! Jas reikia spręsti! – pareiškė motina.

Todėl Rasa į mokyklą eidavo kaip į katorgą, pamokos jai buvo tikra kankynė. Ji norėjo tapti nematoma, kad niekas jos nematytų ir neskriaustų. Ėjo metai, ją nustojo pastebėti. Tačiau nuo to lengviau nepasidarė.

Kartą prieš išleistuves Rasa susipyko su viena savo klasioke. Jos vos nesusipešė. Taigi, į išleistuves Rasa nėjo.

Nieko iš savo klasiokų ji matyti nenorėjo. Klasėje ji neturėjo draugų.

Paskui Rasa įstojo į universitetą, tačiau buvo labai kukli ir drovi. Draugių neturėjo. Tačiau viena mergina visgi tapo jos drauge.

– Kodėl tu taip elgiesi? Tu juk tokia klasiška! Tokia graži! – kartą pasakė jai Kristė.

Rasa pagalvojo, kad ta mergina iš jos tyčiojasi.

Ji kaip ir anksčiau laikė save labai negražia. Vėliau ji panoro meilės, pažinčių su vaikinais, pasimatymų.

Tačiau vaikiškos baimės neleido jai tapti normaliu žmogumi. Kad sutvarkytų draugės asmeninį gyvenimą, Kristė užregistravo ją viename pažinčių tinklapyje.

Būtent ten ji susipažino su Čarlzu. Čarlzas gyveno Anglijoje. Rasai buvo labai lengva bendrauti su juo.

Jis galėjo valandomis klausytis Rasos ir žavėjosi viskuo, ką ji sakė.

Rasa ir nepastebėjo, kaip įsimylėjo gražų vaikiną. O paskui jis pakvietė ją į svečius, panoro supažindinti su tėvais.

– Tu nesijaudink, Rasa. Aš apmokėsiu kelionę. Atvyk, prašau! Labai noriu tave supažindinti su savo artimaisiais! Aš myliu tave! Tikrai myliu, ir labai stipriai!

Tačiau Rasa sunkiai galėjo patikėti tuo, kas vyksta.

– Atvyksiu pas tave, Čarlzai! Būtinai atvyksiu!

Rasa susirinko daiktus ir išvyko į tolimąją Angliją. Čarlzas pasitiko ją oro uoste. Ji susipažino su jo tėvais.

Čarlzas pasiūlė tapti jo žmona, Rasa sutiko. Ji buvo laiminga. Tik viena ją stabdė kelyje į laimę: kaipgi aš paliksiu močiutę?

– Nieko baisaus, Rasele. Tu turi būti laiminga! Tu to nusipelnei! Jei būsi laiminga tu, tai būsiu laiminga ir aš! – pasakė močiutė mylimai anūkei.

Ir Rasa ryžosi: ištekėjo už savo anglo ir jau 7 metus gyveno Anglijoje su vyru ir dviem vaikais. Tačiau Rasa ir toliau laikė save baisia išsigimėle. Ji visiškai nesiilgėjo tėvynės ir niekada nebūtų čia sugrįžusi, jei močiutė nebūtų smarkiai susirgusi.

Ir reikėjo gi taip nutikti: savo gimtųjų namų kieme ji sutiko Iną Gabrėnaitę. „Kas gi jai nutiko? Kodėl ji taip baisiai atrodo? Juk visi jai pranašavo tokią nuostabią ateitį! O štai kokia tapo!“ – galvojo Rasa.

Ji pakilo nuo sofos, užvertė albumą ir priėjo prie veidrodžio. Pažiūrėjo į savo atvaizdą ir pamatė tikrąją save: jokia ji ne išsigimėlė. Ji – gražuolė! Ir dabar ji tuo patikėjo Kartą ir visiems laikams!