Myliu vedusį vyrą, kurio atsisakiau dėl dukters ramybės

Rašau šią išpažintį ir suprantu, kad šį kryžių nešiu visą gyvenimą. Atlygis už klaidas ateina akimirksniu – dabar aš pajaučiau, kas yra pragaras, sielos skausmas, sudaužyta širdis.

Aš įsimylėjau, iš tikrųjų, nuoširdžiai. Jis tiesiog nepaprastas, aš niekada nesutikau tokių žmonių, savų žmonių.

Suprasdavo mane iš pusės žodžio, jautė mano nuotaiką net iš žinučių. Ir aš jį praradau dėl savo kaltės.

Pradėsiu nuo to, kad aš įsimylėjau vyriškį, kuris yra vedęs, o tai reiškia, ne mano, uždraustas vaisius. Bet širdžiai neįsakysi. Myliu jį iki šiol, labai, nežinau kaip gyventi – gyvenu, išgyvenu.

Jei aš galėčiau viską pakeisti, aš pakeisčiau savo gyvenimą. Tačiau aš bijojau, galvojau ne apie save, visą laiką susigalvodavau priežastis.

Turėjau šansą gyventi su juo kartu su savo dukra, tačiau čia buvo du variantai: arba galvoti apie save, arba apie dukrą. Aš pagalvojau apie ją, juk mūsų santykiai jai būtų stresas. Nesiryžau ir nieko nepadariau.

Kaip sakoma, gyvename vieną kartą. Taip, tai tiesa, ir iš gyvenimo reikia imti viską, irgi teisingai, bet visa tai nelengva…

O dabar labai kenčiu, visos mintys apie jį. Visąlaik galvoju: kaip norėčiau sugrąžinti laiką… Deja, liūdesys, skausmas – viskas, kas vyksta, tai bus tik man.