Močiutė persikėlė gyventi pas mane ir mano gyvenimas pavirto nervų kamuoliu

Taip susiklostė, kad su močiute mes visada bendravome ypač retai. Iki pastarojo momento ji gyveno kitoje šalyje ir mes susiskambindavome maždaug kartą per mėnesį. Tačiau neseniai mūsų šeimos gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad močiutės butą teko parduoti. O pačiai močiutei – kažkur persikelti.

Tėvai manęs paprašė priimti ją pradžiai. Įtikino, kad tai ilgai nesitęs, maždaug porą mėnesių. O paskui jau pažadėjo persivežti močiutę pas save.

Iš pradžių aš net apsidžiaugiau. Na o ką, močiutės atsikraustymas nepranašavo jokių problemų mano jaunam gyvenimui. Aš kaip ir anksčiau galėjau vaikščioti kur norėjau ir susitikinėti su draugais neutralioje teritorijoje.

Užtai namuose būtų švara ir tvarka, o dar kalnai šviežio naminio maisto. Man su mano darbu tam laiko niekada nepakako.

Pirmąsias porą savaičių tikrai taip ir buvo. Mes su močiute daug bendravome – taip sakant, užpildėme tuos periodus, kai beveik to nedarėme. Ji visada susirasdavo užsiėmimą ir, žinoma, labai padėdavo man buityje.

O dar mes nusprendėme, kad kiekvienos dienos pabaigoje duosiu jai užduotį sekančiai. Ir štai po poros savaičių grįžau namo po darbo ir aptikau kažką visiškai netikėto. Močiutė nuplėšė visus tapetus viename iš kambarių ir ruošėsi klijuoti naujus.

– Močiute, ką tu pridirbai?! Šis butas – išsinuomotas! Bet kokius pokyčius reikia derinti su savininku. Na kas tavęs prašė tai daryti? – aš vos laikiausi.

– O aš maniau, nieko baisaus tame nėra. Į ankstesnius tavo tapetus baisu buvo žiūrėti. Štai ir nusprendžiau juos atnaujinti,- naiviai ištarė močiutė.

– Štai tame ir reikalas, kai tai ne mano tapetai, o svetimų žmonių! Ir išvis, kodėl tu galvojai, jei galima paprasčiausiai imti ir paklausti manęs? Kam aš tau telefoną dovanojau?! – nesustojau aš.

– Na gerai, atleisk. Dabar dėl visko tarsiuosi su tavimi,- pažadėjo močiutė.

Prieš savaitę nupirkau močiutei šiuolaikinį telefoną. Tuo pačiu tikslu – kuo užimti jos laiką. Mano nuostabai močiutė gana greitai su juo apsiprato. Periodiškai sėdėjo internete, bendravo su kitais mūsų giminaičiais. Trumpai tariant, pasireiškė kaip visai šiuolaikiška naudotoja.

Dar po poros savaičių nuo incidento su tapetais pas mane darbe turėjo būti svarbus pasitarimas vaizdo ryšiu su mūsų kompanijos partneriais. Vaizdo skambutį inicijavau aš, todėl buvo svarbu, kad man niekas neskambintų tuo metu.

Su draugais bendravau tik per mesengerius, o su tėvais susiskambindavome vakarais. Taigi, netikėtai paskambinti galėjo tik močiutė.
Skubėdama į pasitarimą, nusiunčiau jai žinutę su prašymu man neskambinti.

Ir štai, pasitarimas prasidėjo ir jau po 5 minučių močiutė ėmė man skambinėti. Atmesdavau skambutį, o ji rinko mano numerį vėl ir vėl. Galiausiai teko atsiprašyti kolegų, atjungti grupinį skambutį ir paskambinti močiutei.

– Na ir ko tu man skambinėji? Aš juk prašiau to nedaryti! – sušukau į ragelį aš.

– Tai tu juk man pati parašei žinutę. Štai aš ir paskambinau, – bandė pasiteisint močiutė.

– O tu žiūrėjai, ką būtent rašiau toje žinutėje? Aš ten prašiau man neskambinti! – nenurimau aš.

– O tu manai, aš ten suprantu? Pamačiau tavo vardą, tai iškart ir paskambinau,- atsakė močiutė.

– Močiute, aš tavęs labai prašau klausytis, kai aš tau kažką sakau. Tai tu remontą nesiklaususi man darai, tai nuo darbo mane atitrauki, kai prašau to nedaryti. Suprantu, kad tu vyresnė, bet dabar tu pas mane svečiuose. Nepamiršk to,- paaiškinau savo poziciją aš.

– Oi, jūs tik pažiūrėkite į ją! Tu dar mane mokinsi? Pati pasakei skambinti tau ir tartis dėl visko. Gal aš norėjau kažką iš tavęs sužinoti,- atsakė močiutė.

Ji palygino dalykus, kurie buvo visiškai nesusiję tarpusavyje. Paprasčiausiai ėmė fantazuoti bandydama pasiteisinti.
O štai aš supratau, kad visgi įpratau prie vienatvės.

Ir bet koks toks įsikišimas į mano gyvenimą net iš artimo giminaičio pusės mane labai nervina.