Sese dėkojo pinigų už gydymą. O po savaitės pamačiau jos atostogų nuotrauką. Man buvo skaudu, kad ji mane apgavo, todėl padariau tai, ko ji visai nesitikėjo…

Sese paskambino vėlai vakare ir tyliai pasakė, kad jai skubiai reikia pinigų gydymui. Iškart pajutau nerimą, nes tokiame amžiuje su tuo geriau nejuokauti. Aš nesiklausiau, neabejojau, tiesiog padėjau, kaip galėjau. O po savaitės netikėtai pamačiau jos atostogų nuotrauką — jūra, šypsena, nerūpestingumas. Mane apėmė toks skaudus jausmas, kad net užgniaužė kvapą. Ir tada padariau tai, ko ji man nuoširdžiai nesitikėjo…

Su sese praleidome visą gyvenimą kartu, nors kiekviena turėjome savo istoriją. Buvo kivirčų ir nuoskaudų, bet kraujas yra kraujas. Ji visada buvo laikoma silpnesne, jautresne, jai gyvenime tekdavo daugiau išbandymų, bent jau taip ji pasakodavo. O aš buvau įpratusi būti ta, kuri traukia, palaiko, padeda. Matyt, pati prie to privedžiau.

Kai ji paskambino ir pasakė, kad gydytojai rado problemą ir reikia skubiai gydytis, man net nebuvo kitų minčių. Galvoje iškart prašmėžavo: tik kad nebūtų per vėlu, tik kad padėtų. Aš paėmiau atsargas, kurias saugojau senatvei, vaistams, bet kokiam atvejui. Pinigų buvo nedaug, bet man ir tai buvo nemaža suma. Pervedžiau viską, o paskui dar pasiskolinau iš pažįstamos, kad tik nesulaukčiau sesės be pagalbos.

Ji padėkojo, pasakė, kad ją išgelbėjau. Padėjau ragelį su sunkiu širdimi, bet su jausmu, kad padariau teisingai. Keletą dienų gyvenes šiuo jausmu — tarsi atlikau svarbią pareigą. Net kartais pagalvodavau, kad didžiuojuosi savimi.

O paskui vieną paprastą dieną užsukau į internetą. Be tikslo, tiesiog pažiūrėti naujienas. Ir staiga pamačiau jos nuotrauką. Pirmiausia negalėjau patikėti. Praeini toliau — dar vieną, paskui trečią. Ji buvo atostogose. Ne ligoninėje, ne namie, ne gydydamasi. Saulėtas veidas, lengvi rūbai, džiaugsmas akyse. Datos buvo šviežios.

Šaltas vanduo lyg užliejo mane. Sėdėjau ir žiūrėjau į ekraną, kol akys nesusidūrė. Viduje nevyravo pyktis, o kažkokia tuštuma. Man buvo gėda dėl savęs, dėl savo patiklumo. Ir skaudu ne dėl pinigų — dėl to, kad mane išnaudojo, naudojosi mano baimėmis ir giminystės jausmais.

Aš neskubėjau skambinti iškart. Man reikėjo laiko. Prisimenu visus jos žodžius, intonacijas, atodūsį. Kaip ji sakydavo, kad yra baisu, kad ji viena. Ir supratau — tai buvo melas. Įsisąmonintas, ramus melas.

Porą naktų beveik nemiegojau. Galvoje vyko įvairūs klausimai: susigrąžinti pinigus, surengti pokalbį, išsiaiškinti iki galo. Bet kuo daugiau galvojau, tuo aiškiau supratau — pokalbis nieko nepakeis. Ji arba pasiteisins, arba apkaltins mane nejautrume. Ir vėl būčiau kaltas.

Ir tada nusprendžiau elgtis kitaip. Parašiau jai ilgą pranešimą. Ramiai, be riksmo. Parašiau, kad pamačiau nuotraukas ir viską supratau. Kad pinigai buvo duoti nuoširdžiai, iš širdies, ir tegul jie lieka pas ją. Bet su jais taip pat tegul lieka ir jos teisė daugiau niekada nesikreipti į mane. Parašiau, kad nepuoselėju pykčio, bet ir pasitikėjimo daugiau nėra.

Išsiuntusi žinutę, išjungiau telefoną ir ilgai sėdėjau tyloje. Buvo sunku, bet tuo pačiu metu atsirado keistas palengvėjimo jausmas. Tarsi pirmą kartą per daugelį metų pasirinkau nebūti patogiu, neaukoti savęs.

Praėjo laikas, ir iki šiol mąstau: ar teisingai pasielgiau uždarydama šias duris be skandalo ir paaiškinimų, ar visgi artimiesiems galima atleisti viską — o ką manote jūs?