– O mano mama geria… Visą laiką su buteliu,- papasakojo mano dukra auklėtojoms, o man teko aiškintis

Iš savo vaiko to nesitikėjau, o jau prieš auklėtojas kaip gėda buvo… Dėl to, kad dukra neturi supratimo apie alkoholį, užvirė tokia makalynė, kad pasiekė net „vaikų teises“.

Dabar bandau atgauti formą po antro gimdymo. Laikausi dietos, sportuoju, geriu daug vandens. O su vandeniu pas mane pastovios problemos.

Kažkaip nuo vaikystės susiklostė, kad paprastą vandenį geriu labai retai. Jei norėdavosi gerti, mama įpildavo arbatos, kisieliaus, kompoto, bet ne paprasto vandens.

Taip ir liko šis įprotis nuo vaikystės. O nėštumo metu dar prisidėjo problema, kad šiaip sau gerti arbatą neskanu. Todėl prie jos visada buvo sausainukai, šokoladukai, sumuštiniai, na ir pati arbata su cukrumi.

Kai nusprendžiau užsiimti savimi, man ir gydytojas, ir treneris paaiškino, kad reikia gerti būtent vandenį, o ne bet kokį skystį. Teko pratintis.

Mano telefone įjungtas priminimas, o po ranka visada butelis su vandeniu. Dukra, žinoma, tai seniai pastebėjo, bet nieko neklausė ir nesakė, o man ir į galvą neatėjo kažką aiškinti, vanduo ir tiek.

Apie alkoholį mūsų vaikas negirdėjo, nes mes su vyru jo nevartojame. Aš tai nėščia, tai maitinu krūtimi, vyras paprastai kartą per mėnesį susitinka su draugais kur nors bare. Namie alkoholio irgi nelaikome.

Taigi, ji manė, kad gerti galima tik kažką panašaus į vandenį, sultis, arbatą. Ir kai auklėtojos paprašė nupiešti savo šeimą, dukra pavaizdavo tėtį su kompiuteriu, save su lėle, o mamą su buteliu.

Auklėtojoms kilo klausimų, juos ir uždavė vaikui, neva, kodėl mamos rankose butelis.

– O mano mama geria… Visą laiką su buteliu,- ramiai paaiškino vaikas.

Auklėtojos turbūt apstulbo, tai išgirdusios, nes kai atėjau pasiimti vaiko, labai įdėmiai į mane žiūrėjo, o po savaitės su manimi panoro pakalbėti ponios iš vaikų teisių.

Nežinau, kodėl auklėtojos nepasakė apie savo įtarimus man, viskas būtų išsisprendę be pašalinių žmonių, bet kažkodėl jos nusprendė veikti labai nelanksčiai.

Ponia iš vaikų teisių griežtai žiūrėjo į mane, uždavinėjo klausimus, ar aš dirbu, kur, kuo, kiek laiko, ar turiu problemų su alkoholiu.

Maniau, kad tai kažkokios profilaktinės priemonės, ramiai atsakinėjau į klausimus, kol neišgirdau „o jūsų dukra tvirtina, kad jūs geriate“.

Tik tada sužinojau visą priešistorę. Teko aiškinti, net parodyti butelį, kuris visada su manimi. Lyg ir patikėjo.

Paskui prie auklėtojų paprašiau dukters papasakoti, ką mama pastoviai geria, į ką vaikas tiesiai atsakė, kad vandenį. Bet man atrodo, kad auklėtojos manimi nelabai patikėjo. Na ir velniop jas.

Gerai, kad vaikų teisės atstojo, nors siuntė užklausą į darbą, prašė charakteristikos. Viršininkas dabar šaiposi ir vadina mane alkoholike. Tai bent pokštą iškrėtė dukra, ką ir besakyti.