Su metais supratau, kad niekada nenoriu vėl tekėti

Aš visada buvau gera, rūpestinga motina, švelni ir be žalingų įpročių… Mano vaikai visada manimi pasitikėjo. Turiu tris vaikus: du sūnus ir dukterį. Paskutinį sūnų pagimdžiau būdama 37 metų, tarp jo ir vyresnių vaikų yra didelis amžiaus skirtumas.

Žinoma, visą gyvenimą dirbau, tačiau kažkaip mažai lepinau save: daugiausia leidau vaikams ir namams, komfortui. Niekur nevažinėjau, niekur nesilankiau… o kaip norėjau…

Prieš santuoką dažnai kur nors vykdavau pailsėti… Ir mano vyras buvo neblogas: negėrė, nerūkė, rūpinosi namais… bet buvo sudėtingas žmogus. Iki 55 metų mano vaikai užaugo, ir aš supratau, kad nenoriu taip gyventi…. Vyras turėjo brangų hobį – medžioklę: trys veisliniai skalikai, daugybė ginklų, meškėnai, o aš negalėjau sau leisti net katės namuose, nes vyras jų nemėgo… Daug kas iš to, kas man patiko, jam nepatiko.

Į pensiją išėjau prieš šešis metus rugsėjo mėnesį, bet ten ir toliau tebedirbu.

Kaip tik tapusi pensininke, pasiūliau vyrui skirtis viena sąlyga – atiduodu jam trijų kambarių butą, palieku garažą, automobilį ir viską namuose, o taip pat jo šunis ir ginklus mainais į dviejų kambarių butą man… Jis sutiko, nes tuo metu santykiai beveik nutrūko, vaikai išvyko iš namų, ir aš daugiau nenorėjau dėl jo nieko daryti…

Ir štai, prieš dvejus metus lapkritį persikėliau į savo dviejų kambarių butą… Su vienu lagaminu… tuščiomis sienomis… Buvau tokia laiminga! Pamažu pradėjau remontus: pakeičiau santechniką, langus, duris ir t.t…

Mes išsiskyrėme, ir dabar kiekvienais metais vykstu prie jūros, lankausi koncertuose, keliauju įvairiomis kryptimis. Turiu dvi gražias kates. Labai gerai sutariame su vaikais. Dabar jaučiuosi taip gerai ir ramiai, manau, kad tai yra laimingiausias laikotarpis mano gyvenime, ir nenoriu nieko keisti.

Aš daugiau niekada nenoriu ištekėti…

Man netrukus bus 62 metų. Tai yra mano istorija, ir tikiuosi, kad nemirsiu rytoj… kad galėčiau ilgai džiaugtis naujuoju gyvenimu.