Geriausias vyro draugas pakvietė prie ežero, o aš, kvailė, sutikau. Dabar nežinau, ką daryti, nes noriu važiuoti!

Mano vyras, su kuriuo mes kartu jau 5 metus, turi geriausią draugą. Apie tokius sakoma „vandeniu neperliejami“: nuo pirmos klasės kartu, kasdien susisiekia.

Tačiau man kilo kažkokia antipatija Pauliui nuo pat pirmos pažinties dienos, net nežinau, kaip tai paaiškinti. Kai tik pradėjome susitikinėti su vyru, Paulius pastoviai slankiojo paskui mus.

Aš jį pažindinau su draugėmis, tačiau su niekuo neužsimezgė rimti santykiai. Maždaug prieš pusmetį vyrą paaukštino darbe ir dabar laikas nuo laiko siunčia į komandiruotes.

Žinoma, tai puiku, pinigų padaugėjo, vyras per tą laiką aplankė kelias naujas šalis, kuriose kitaip vargu ar būtų atsidūręs.

Ar juokais, ar rimtai vyras prieš pirmąją komandiruotę pavedė Pauliui „linksminti mane“. Iš pradžių buvo patikrinimo skambučiai iš serijos „kaip reikalai, ar ko netrūksta“.

Neteikiau tam jokios reikšmės, tačiau kuo toliau – tuo daugiau. Ėmė vežioti produktų maišus, nors nei aš, nei vyras to neprašėme. Neseniai atitempė kibirą braškių, pasakė, kad man naudinga valgyti vitaminus.

O vakar paskambino ir pasakė, kad kviečia mane prie kažkokio ežero miške į žvejybą. Aš nė minčių neturėjau kur nors su juo dviese važiuoti, bet kažkodėl sutikau.

Po to ėmiau analizuoti visą mūsų tarpusavio santykių istoriją ir pasijutau kaip nesava – panašu, kad visus tuos metus Paulius matė manyje ne šiaip geriausio draugo žmoną…

Atmintyje iškilo bendri vakarėliai, jo akys, kai kviesdavo mane šokti. Turbūt reikia atsisakyti kelionės, kol nenutiko nepataisoma. Tačiau man lyg galvoje kas pasimaišė: noriu likti su juo vienumoje, girdėti jo balsą, važiuoti dviese toli toli…

Dabar nežinau, ką ir galvoti – galvoje visiška košė. Jaučiuosi išduodanti vyrą, nors
kol kas nieko neįvyko.

O gal aš visa tai tik prisigalvojau?