Berniukas aptiko miške vilkiuką ir išgelbėjo iš žabangų. Po 3 metų jis grįžo

Mažojo Vanios tėvas – miškininkas. Jam patinka šis darbas. Jis atlieka jį iš visos širdies. Ir sūnui įskiepijo meilę gyvūnams. Štai kodėl berniukas niekada nejautė baimės jiems. Mišką Vania ištyrė kaip savo penkis pirštus.

Vaikštinėjo po jį,mėgavosi ir dėl nieko nesijaudino.

Vieną dieną jis pamatė mažą vilkiuką. Šis pateko į spąstus, negalėjo pabėgti. Berniukas prisiminė viską, ko jį mokė tėtis ir jam pavyko išlaisvinti belaisvį.

Paskui Vania atsargiai parsinešė jį namo. Ten tėvas sužeistam žvėreliui suteikė medicininę pagalbą.

Kelis mėnesius pilkojo vilko jauniklis pragyveno miškininko šeimoje. Visi paeiliui jį šėrė, gydė žaizdas.

Vania taip prisirišo prie šio miško gyventojo, kad net vardą jam sugalvojo. Tėvas, tiesa, reguliariai kartojo sūneliui, kad tai ne naminis šuo. Jo neįmanoma prijaukinti. Ir ateis diena, kai jis grįš atgal į mišką, pas savo gentainius.

Taip ir nutiko. Kartą vilkiukas išbėgo ir daugiau jo niekas nematė. Labiausiai pergyveno Vania. Jis taip ir nesusitaikė su mintimi, kad jo mylimas draugas išėjo…

Bet praėjo virš 3 metų. Berniukas ūgtelėjo ir pamiršo šį įvykį. O kartą aptiko suaugusį vilką, apsuptą savo
mažylių.

Grėsmingasis miško pilkis buvo rimtai sužeistas. Sunkiai pasiekė miškininko namą, kur Vania nusivedė visus vilkus.

Paauglys iškart pažino sužeistame žvėryje savo seną draugą, kurį kadaise išlaisvino iš tvirtų
žabangų.

Vilkas turbūt tikėjosi, kad žmogus, kuris padėjo jam vienąkart, pasirūpins ir jo jaunikliais. Vania su tėvu bandė, tačiau vilko neišgelbėjo. Tačiau jo šeima ėmė rūpintis našlaičiais likusiais vilkiukais.