Idomybes

Pasakėčia apie darbą: krentantis į rankas obuolys, kuris visus stebino

Gyveno vienas žmogus. Ir turėjo jis ypatybę: obuoliai krisdavo jam tiesiai į rankas. Jis eidavo pro obelį,
ištiesdavo ranką – ir būtinai nukrisdavo obuolys. Tas, kurio jis norėdavo ir tiesiai į ranką! Visi
stebėdavosi. Ir, žinoma, trokšdavo sužinoti, kaip tai pavyksta.

O žmogus sakydavo:

– Aš moku norėti. Aš noriu, kad obuolys kristų, ir jis krenta.

Žmonės irgi norėdavo, tačiau obuoliai jiems į rankas nekrisdavo.

– Jūs, reiškia, nemokate teisingai norėti,- atsakydavo jiems žmogus.

Ištiesdavo ranką, ir obuolys krisdavo tiesiai jam į delną. Žmonės stebėdavosi, išpūsdavo akis, norėdavo,
bet turbūt visai ne pagal tą metodą.

Žmonės pradėjo pykti, kad jiems nepavyksta ir laikyti žmogų burtininku. Ir net norėjo sudeginti savo
pavydu. Tada žmogus nusprendė surengti kursus: kaip teisingai norėti.

– Tik tai neatneš jums palengvėjimo,- įspėjo žmogus. – Kaip jūs mokate norėti?

– Na… mes galvojame: gerai būtų, kad obuolys įkristų į rankas. Labai smarkiai galvojame,
meldžiame dievo…Nedarome nuodėmių, darome gera. Ir visa kita, kaip mus mokė,- beveik choru
atsakė žmonės.

– Ir viskas? O štai kaip noriu aš,- pasakė žmogus, ištraukė virves, spyruokles, mygtukus, varžtus.

Aš noriu, kad obuolys nukristų ir darau viską dėl to,- žmogus ėmė aiškinti apie kažkokį įrenginį,
kurį reikia tvirtinti prie obuolio ir paskui pro obuolį eiti tiksliu laiku. Paspausti spyruoklę ir visa kita.

– Tai nesąžininga,- pasakė žmonės.

– Kodėl gi? Aš noriu, ir mano noras išsipildo.

Related Articles

You cannot copy content of this page