Idomybes

Atidedame jaunystę senatvei, pamiršdami, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta būtent dabar. Štai kodėl svarbu gyventi čia ir dabar…

Neseniai perskaičiau Narine Abgaryan romaną „Iš dangaus nukrito 3 obuoliai“. Iki sielos gelmių
sujaudino vyriškio, turguje nusipirkusio batus, istorija. Jis norėjo tuoj pat persiauti, tačiau žmona
paprieštaravo: „Nebūk kvailys. Apsiausi sekmadienio mišioms“.

Senukas labai įsižeidė, o žmona įsikarščiavusi įrodinėjo, kad yra kasdieniai drabužiai, o yra šventiniai.

Pagyvenę žmonės grįžo namo ir kol virė kvapni sriuba, jis prigulė pailsėti ir čia pat pasimirė. Ji palaidojo
jį, tačiau batų į karstą neapavė. Dar ko? Jie juk visiškai nauji. Tik mirusysis pradėjo ateiti kasnakt ir
priekaištauti dėl gobšumo. Teko laukti sekančios ilgaamžės išėjimo, kad apauti šią 45 dydžio batais.

Vienas pažįstamas su kartėliu pasakojo, kaip savo laiku supyko ant močiutės. Jis, septynmetis,
atvažiavo pas ją paviešėti per pavasario atostogas ir paprašė atidaryti obuolienės. O ši niekaip. Juk ji ją
saugojo obuolių štrudeliui Sekminėms. Berniukas iš pradžių įkalbinėjo, o paskui apsiverkė ir bėgiais
nuėjo namo. Juk pinigų atgaliniam bilietui nebuvo. Močiutė mirė iki Sekminių likus dviem savaitėms, o

obuolienės stiklainį per sumaištį nukniaukė kažkas iš kaimynų, tuo pačiu pričiupę ir meškeres bei
statinaitę agurkų rauginimui.

Trečios eilės tetulė komodoje turi klasišką languotą sijoną, saugomą mirčiai.
– Jis jums patinka?
– Labai.
– Tai nešiokite.
– Ateis laikas.

Su man būdingu įkarščiu bandau įrodyti, kad neįmanoma pajusti malonumo iš sijono, laikant jį kapinėms,
o štai pasipuošti einant duonos – pats tas. Ji suprantamai šypsosi ir sako, kad aš dar neuosčiau
gyvenimo.

Mano tėvai jau kelis metus atsisako vykti į sanatoriją. Serga, litrais geria nurofeną, tačiau praeiti gydymo
kursą ir maudytis radono voniose – niekaip. Tėtė motyvuoja tuo, kad šalyje vyksta karas ir nesąžininga
rūpintis savo sveikata, kai rytuose žūsta žmonės.

Draugė kartais prisimena nelemtą šprotų skardinę. Mama nupirko ją už kažkokią mega patrauklią kainą ir
paslėpė šventei, nepažiūrėjusi į vartojimo terminą. O kai „valanda X“ išmušė, ir lėkštėje jau gulėjo
paskrudintas batonas, suteptas majonezu, marinuoto agurko riekelės ir šviežių krapų šakelės, šprotai
pasirodė sugedę.

Atidėto gyvenimo sindromas labai patogus. Į jį galima susisupti ir pateisinti savo baimes bei tingulį.

Nenorą veikti ir priimti sprendimus. Štai paaugs vaikai, ateis vasara, penktadienio vakaras, Velykos…

Geriau nuo pirmadienio, nuo rugsėjo pirmosios, po atostogų ar pasibaigus karui.

Nuo pat ryto mes laukiame vakaro. Vakare – naujo ryto. Vėlesniam laikui atidedame puošnias staltieses,
puošnius žodžius, mintis ir svajones. Geresnį darbą ir geresnį kąsnį.

Laukiame palankios progos, tinkamo momento, pirmosios mėnulio dienos.
Atidedame jaunystę senatvei, pamiršdami, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta būtent dabar.

Related Articles

You cannot copy content of this page