Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami?

Išmintingo žmogaus atsakymas.

Kartą aš paklausiau vieno man labai brangaus žmogaus:

– Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami? Juk būtent jie moka daryti mums skaudžiausia, jie žino visus mūsų skausmingus taškus ir taikosi tiesiai į juos. Kartais ypatingai taikliai ir dar su malonumu stebi, kaip mes kankinamės.

Ir štai ką šis išmintingas žmogus man pasakė.

– Žinai, dukart gyvenime žmogui ateina pereinamasis amžius ir žmogus tampa nepakenčiamas artimiesiems.

Turbūt todėl, kad palengvintų išsiskyrimą ir išėjimą.

Jaunystėje paaugliai darosi nepakenčiami prieš išeidami ir pradėdami savarankišką gyvenimą. Jie taip išveda iš kantrybės savo tėvus, kad šie jau džiaugiasi, kad jie išeis ir pradės gyventi atskirai.

Visi jautrūs ryšiai nutrūksta ir su vaiku išsiskirti jau ne skaudu. Švelnumas išsenka. Tas pats vyksta ir senatvėje. Taip gamta ruošia mus paskutiniam atsisveikinimui.

Kuo nepakenčiamesnis artimas žmogus paskutiniais gyvenimo metais, tuo lengvesnis atsisveikinimas, todėl kad taip pat nutrūksta visi jautrūs ryšiai dar gyvam esant, lieka tik pareiga, o švelnumas išsenka.

Blogiau tiems, kurie ir pirmu, ir antru atveju išsaugo švelnius santykius.

Kartais tas švelnumas laužo gyvenimus.