Vienas žmogus pateko į Dievo teismą. Ilgai žiūrėjo į jį Dievas ir mąsliai tylėjo. Neištvėrė žmogus ir paklausė…

Kiekvienas mūsų gali palikti savo pėdsaką, savo palikimą… Ir tai kūryba, o ne kančia…

Vienas žmogus pateko į Dievo teismą. Ilgai žiūrėjo į jį Dievas ir mąsliai tylėjo. Neištvėrė žmogus ir paklausė:

– Viešpatie, kas su mano dalia? Kodėl tu tyli? Aš juk nusipelniau dangaus karalystę. Aš kentėjau! – oriai pareiškė žmogus.

– O nuo kada,- nustebo Dievas, – kančios laikomos nuopelnu?

– Aš nešiojau ašutinę, perrištą virve, – užsispyręs tvirtino žmogus.

– Valgiau sėlenas ir sausus žirnius, negėriau nieko, išskyrus vandenį, neprisiliečiau prie moterų. Alinau savo kūną pasninku ir maldomis…

– Na ir ką? – pastebėjo Dievas. – Aš suprantu, kad tu kentėjai, bet dėl ko būtent tu kentėjai?

– Tavo garbei,- nesusimąstydamas atsakė žmogus.

– Gera gaunasi mano garbė! – liūdnai nusišaipė Dievas. – Vadinasi, aš marinu žmones badu, verčiu nešioti visokias drapanas ir atimu meilės džiaugsmus?

Aplink įsiviešpatavo tyla. Dievas vis taip pat mąsliai žvelgė į žmogų.

– Tai kokia mano dalia? – priminė save žmogus.

– Kentėjai, sakai,- tyliai pratarė Dievas.

– Kaip tau paaiškinti, kad suprastum? Štai, pavyzdžiui, dailidė, kuris buvo prieš tave. Jis visą gyvenimą žmonėms statė namus, per karščius ir šalčius, ir kartais badavo, ir dažnai pataikydavo sau per pirštus, dėl to ir kentėjo. Tačiau jis vis dėlto statė namus.

Ir todėl gaudavo savo sąžiningai uždirbtą atlygį. O tu, taip išeina, visą gyvenimą tą ir teveikei, kad trankei plaktuku sau per pirštus.

Dievas akimirkai nutilo…

– O kurgi pastatyti namai? Kur namai, klausiu?