Idomybes

Kaip išsaugoti aiškų protą iki gilios senatvės? 3 Einšteino patarimai, kurie mane apstulbino

Albertas Einšteinas – žmonijos pasididžiavimas. Jis buvo ne šiaip mokslininkas, bet ir mokslo
populiarintojas, o jo proto miklumas garbiame amžiuje priverstų daugelį jaunų studentų aiktelėti iš
nustebimo. Šiandien aš noriu pateikti Alberto žodžius apie smegenis, jų sugebėjimų išsaugojimą iki
senatvės ir teisingą mokymąsi.

„Vieną dieną tu nustosi mokytis ir pradėsi mirti“. Einšteinas

„Aš neturiu kažkokio ypatingo talento, aš tiesiog smalsus“. Kad giliau suprastume šį išsireiškimą, reikia
žinoti, kaip formuojasi naujos neuronų jungtys smegenyse ir nervų ląstelės. Paėmus du vienodo amžiaus
dvynius, vienam davus galimybę sėdėti ant sofos ir nieko nedaryti, o kitam išrinkti bet kokį hobį prie
širdies, knygas ir pasiūlyti kasdien sužinoti ką nors nauja, kuris turės daugiau neuronų jungčių? Žinoma,
antras, pirmasis naudos senas neuronų jungtis ir nekurs naujų. Garbiame amžiuje jis jų turės žymiai
mažiau nei tas, kuris kažką skaito, sužino ir ieško. Kiekvienas nepažįstamas žodis, nauja traktuotė ir net
muzika – visa tai kuria naujas neuronų jungtis ir didina jų skaičių.

Pasak Einšteino, tai viena pagrindinių priežasčių, lemianti, kiek aiškus protas bus senatvėje: „Mano
kūnas jau ne tas, kuris buvo 20-ies, tačiau protas kaip paauglio. Būtent jis leidžia man ignoruoti vystantį
kūną“ arba „Pagrindinis mano turtas – mano žinios. Kiekviena žinia formuoja smegenyse naują neuroną,
kuriame ji saugoma. Pas kažką milijonai dolerių sąskaitoje, o pas mane milijonai neuronų jungčių – tai
mano turtas, kurį aš uždirbau siekdamas žinių“. Žinių siekimas bet kuriame amžiuje – pirmoji taisyklė
aiškios galvos išsaugojimui.

Matematikas kvailas filosofijoje, o filosofas matematikoje: du kvailiai?

„Mes visi esame genialūs žmonės. Tačiau jei mes spręsime apie žuvį pagal jos sugebėjimą įlipti į medį, ji
nugyvens visą gyvenimą, laikydama save kvaila. Kiekvienas žmogus turi nemalonią studijuojamos
medžiagos nesupratimo patirtį, tačiau tai nereiškia, kad protinė veikla – ne jo arkliukas. Esmė tame, kad
kažkam geriau sekasi tikslieji mokslai ir skaičiavimai, o kažkam – kas nors abstraktaus, kaip filosofija.

Albertas kartą pasakė: „Iš esmės visi mes kvaili ir genialūs tuo pat metu. Paimkite didį matematiką ir
žymų filosofą ir priverskite juos paaiškinti vienas kitam sudėtingiausias savo koncepcijas. Galiausiai
gausite du kvailius, nesuprantančius vienas kito“. Kiekvienas kažkur kvailas, kažkur protingas, viskas
priklauso nuo aplinkybių.

Iš to seka, kad verta užsiimti tuo,kas, liaudiškai sakant „prie širdies“. Kažkas dievina mašinas ir jų
techninę dalį, kažkas piešti, o kažkas gaminti. Visa tai – protinė veikla, kažkas geriau išvysto erdvinę
atmintį, kažkas logiką, o kažkas vaizduotę, tačiau bet kokia žmogaus veikla turi intelektualinę natą. „Bet
kuris žmogus genialus, tiesiog kai kurie tokie tingūs, kad po kelių bandymų laiko save kvailiais“.

Einšteinas gana prastai mokėsi mokykloje ir tik atsitiktinai įsižiebusi meilė fizikai padovanojo mums
genijų, kuris žinių ir vaizduotės pagalba sugebėjo sukurti dešimtį naujų koncepcijų fizikos srityje.
Užsiimkite tuo, kas jums patinka ir vystykitės tame.

Tik kvailys bijo suklysti

Padaryti klaidą – viena didžiausių baimių, ne vieną žmogų atitolinusi nuo naujos srities tyrinėjimo.
Kažkas bijo, kad negalės suprasti išmaniojo telefono arba kažką padarys ne taip, sulaužys, kažkas bijo
dainuoti, nes bijo pasirodyti kvailai. Mokymasis – tai ir yra klaidos, jų bijoti nereikia. „Žinios – tai patirtis,
padauginta iš klaidų skaičiaus. Kuo daugiau klaidų žmogus padarė, tuo daugiau jis įsisavino ir tuo
didesnė jo patirtis“. Nauja patirtis retai įgaunama lengvai, aš pasakyčiau niekada, tik popieriuje viskas
lengva. „Jūs kada nors važiavote dviračiu? Kas būtų buvę, jei pabandę pirmąkart, jūs būtumėte palaikę
save netinkamu šiam linksmam reikalui?“

Prieš 3 mėnesius aš nusipirkau gitarą ir maniau, kad galėsiu pakenčiamai sugroti Viktoro Cojaus dainą
(30 sekundžių atkarpą) jau po poros savaičių, bet tai ne taip lengva. Iš pradžių nusitryniau pirštus (grojau
be mediatoriaus), paskui išderinau gitarą, mediatoriumi nutraukiau stygas. Ką tai man davė? Patirtį.
Dabar aš galiu išmokyti anūką to, su kuo susidūriau pats ir duoti efektyvesnį startą savo patirties dėka.

Šiuo metu aš pakenčiamai groju grupės „Kino“ kompozicijų atkarpas ir įkvėpimo pagautas sugalvoju ką
nors savo, nors kol kas neįmantraus. To niekada nebūtų, jei po pirmųjų nesėkmių aš būčiau atsisakęs
savo užmojo. Būtent tai man esant 62 metų davė tą patirtį, kuri verčia mane jaustis berniūkščiu
mokykliniame suole ir gyventi su interesu.

Related Articles

You cannot copy content of this page