Mūsų geriausi vaikystės prisiminimai

Kaip greitai bėga laikas. Lyg ir vos gimė žmogus, tik pradėjo lankyti mokyklą, o čia šast – ir žili plaukai ant galvos. Kiekvienas žmogus turi gerų ir nepamirštamų prisiminimų apie vaikystę.

Tokių prisiminimų turiu ir aš. Tai prisiminimai apie vasarą, kurią mes praleidome kartu su savo broliais ir sesėmis kaime pas mūsų močiutes.

Mano mama buvo trečia dukra šeimoje. O viso jų šeimoje buvo 5 mergaitės. Visos merginos buvo labai gražios, bet mano mama dar ir labai gražiai mokėjo dainuoti.

Mūsų mamą labai įsimylėjo vaikinas Andrius, kuris gyveno kitame kaimo gale su savo trimis broliais ir tėvais. Andrius ėmė merginti mamą, jie pradėjo susitikinėti.

Netrukus iškėlė vestuves: linksmas, triukšmingas, bet neturtingas. Greitai Andrius išsivežė mamą į miestą. Ten tėtis pradėjo dirbti gamykloje, o mama – mokytis siuvėja. Iš pradžių jiems davė kambarį bendrabutyje.

Paskui gimiau aš ir mano sesės bei brolis. Šeimoje buvome 4 vaikai.

Gyvenome draugiškai ir linksmai. Dažnai pas mus į miestą atvažiuodavo tėvo broliai ir motinos seserys su savo vyrais ir vaikais. Būdavo labai linksma ir triukšminga.

Paskui mes gavome butą. Suvažiavo visi giminaičiai ir vis kartu labai greitai padarė mums puikų remontą. Mes irgi visada ateidavome į pagalbą savo giminaičiams.

Kiekvieną vasarą mes važiuodavome visoms atostogoms pas mūsų močiutes į kaimą. Tėtis pradėdavo pasiruošimą dar prieš savaitę: pirkdavo cukrų, saldainius, arbatą, druską, miltus ir dar daug ką.

Paskui susodindavo visus į mašiną ir veždavo pas močiutes. Kelias ilgas. Per tą laiką mes spėdavome daug ką: ir susipykti, ir susitaikyti, ir suvalgyti visus saldumynus.

Kaip mes džiaugdavomės, kai prieš mūsų akis atsiverdavo taip ilgai lauktas upelis. Ten prasidėdavo vasara! Tikra! Nerūpestinga ir tokia linksma.

Iš pradžių mes važiuodavome į svečius pas babą Katrę – mamos mamą. Ji mus apkabindavo, stebėdavosi, kaip mes užaugome per metus. Paskui tėvas nešdavo vidun mūsų daiktus ir lauktuves.

Paskui baba Katrė dengdavo stalą. Tokių skanių barščių aš daugiau niekur nevalgiau. O kokie skanūs būdavo babos Katrės sūdyti grybukai!

Kai tik mes susėsdavome prie stalo, ant slenksčio pasirodydavo baba Genė – tėčio mama. Vėl prasidėdavo apkabinimai ir bučiniai. Paskui tėtis veždavo savo mamą namo ir nakvodavo pas ją, o ryte išvykdavo į miestą.

O mes likdavome kaime. Savaitę gyvendavome pas babą Katrę, padėdavome jai darže, šerdavome „ūkį“: karvę, ožką, žąsis, vištas. O paskui visą dieną lakstydavome: maudydavomės upelyje, eidavome su kitais vaikais į mišką grybauti ir uogauti. Būdavo linksma ir labai įdomu. Džiaugdavomės laisve. Paskui visą sekančią savaitę gyvendavome pas babą Genę.

Paskui mūsų su vežimu, kurį traukdavo arklys Greitutis, atvažiuodavo baba Katrė. Mes kraudavome ten savo daiktus ir važiuodavome pas ją. Po savaitės ji atveždavo mus atgal pas babą Genę.

Kaip mums ten būdavo gera. Prabėgo daugybė metų, o aš iki šiol pamenu tą laisvės ir laimės jausmą. Vasaros pabaiga nė vieno iš mūsų nedžiugindavo. Juk mieste reikės eiti į mokyklą. Ten būdavo nuobodu ir neįdomu. O kaime mus išmokė dirbti, būti gerais ir padėti vieni kitiems.

Dabar jau pats turiu anūkų. Mes su žmona kiekvieną vasarą laukiame jų svečiuose. Mums taip norisi, kad jie turėtų tokią pat laimingą vaikystę kaip ir mes.