Noras gyventi

Marija Petraitienė sėdėjo prie lango. Gerai butų jį išvalyti, tačiau nei jėgų, nei noro nebuvo. Daržas užžėlęs dilgėlėm ir varnalėšom. Tačiau ir tai nejaudino Marijos.

O ir praėjusi žiema atėmė paskutinę sveikatą. Net norėdama Marija Petraitienė negalėtų kibti į kovą su piktžolėmis. Dabar ir po namus ji sunkiai juda. Koks jau ten daržas. Žiema buvo atšiauri, šalta. Sena krosnis rūko. Matyt, kaminas užsikimšo. O ir malkas reikėjo taupyti.

Todėl Marija stengėsi kūrenti krosnį ne kasdien. Tada vaikštinėdavo po namus su veltiniais ir nutrintu paltu. Į parduotuvę išeidavo dar rečiau. Ar daug jai reikia.

Vasarį atgulė su smarkiu peršalimu. Galvojo, jau viskas, neišsikapstys. Laimė, kaimynė Giedrė užbėgo aplankyti. Ji ir iškvietė gydytoją. Gydytojas apžiūrinėjo Mariją neilgai. Paskui palingavo galva, mąsliai pažiūrėjo.

– Vaistai ne visada padeda. Svarbu noras gyventi ir kovoti su liga.

– Aš jau savo pagyvenau,- atsakė Marija ir nusisuko.

Tas noras gyventi tirpo sulig kiekviena diena. O ir kam? Dėl ko? Tačiau liga visgi atsitraukė. Giedrė užbėgdavo kasdien. Atnešdavo karštos sriubos, užplikydavo šviežios arbatos.

– Nelakstyk tu, Giedrele, – įkalbinėjo Marija. – Pas pačią namie reikalų pilna.

– Nieko, nieko, spėsiu,- atsakinėjo Giedrė, kurdama krosnį. – Aš savo Vytautui liepiau, jis ateis šeštadienį, malkų priskaldys. Jums šilumos reikia, o jūs…

Giedrei buvo šiek tiek virš 40. Stipri, darbšti, besišypsanti. Kadaise jie su Mykolu, Marijos Petraitienės sūnumi, mokėsi vienoje klasėje. Mykolas paskui išvyko stoti į miestą.

Ten ir liko. Vedė. Alina, Mykolo žmona, buvo gražuolė. Išlepinta, tiesa, miestietė. Būdavo, atvažiuos į svečius, tai nė vandens iš šulinio nepasems, nei ravėti padės. Tačiau Marija dėl to ant marčios nepyko. Kad tik Mikutis būtų laimingas.

Paskui ir anūkėlis atsirado – Sauliukas. Juokingas toks, pilvūzas buvo. Kai truputį ūgtelėjo, ėmė vasaromis leisti į kaimą. Vaikui kaime pats tas – ir oras grynas, ir laisvė. Su Giedrės sūnumis ir augo.

Paskui ėmė rečiau atvažiuoti. Kaip ir visa šeimyna. Pora kartų per vasarą, dar tarpušvenčiu. Vasarą

Alina, kramtydama krapo šakelę, pasakė:

– Marija, na kam jūs tokį daržą sodinate? Jūsų amžiuje.

– O štai jūs rugpjūtį atvažiuokite, nuimsime derlių. Visai žiemai daržovių užteks,- teisinosi Marija.

– Mama, Alina tiesą sako,- antrino žmonai Mykolas. – Negi mes nenusipirksime?

– Na kas ten parduotuvėje, viena chemija! – numojo Marija. – O čia viskas sava, natūralu.

Rugpjūčio pabaigoje Marija Petraitienė užsukinėdavo stiklainius su traškiais agurkėliais, slyvų kompotu. Vis galvodavo, atsidarys žiemą kompotuko, prisimins senąją geru žodžiu.

O sulig pirmu sniegu sėsdavo megzti kojinių ir pirštinių. Alinai mažesnių, rožinių ar geltonų su ornamentu iš snaigių. Mykolui su

Sauliuku pilkų ir mėlynų. O jau per žiemos atostogas dovanodavo.

– Na kur jūs šitiek primezgėte? – raukydavosi Alina. – Namie visas sandėlis.

– Užtai šilta,- droviai šypsodavosi Marija Petraitienė. Ji ir pati suprato, kad nelabai nešioja jos dovanas. Alina šit kokia madistė, o Mykolas visur su mašina.

Tačiau vis tiek rūpestingai išmegzdavo kilpą po kilpos. Keliskart kvietė Mykolas motiną persikelti į miestą.

– Butuką tau nupirksime. Ir šildymas, ir vanduo.

– Ne, sūneli, nevažiuosiu. Čia mano namai, ir vaikystė, ir jaunystė, ir prisiminimai apie tavo tėvą.

Čia mano gyvenimas. Jūs geriau dažniau atvažiuokite.

– Dažniau… O darbas?

– O jūs per atostogas,- viltingai sakė Marija.

– Atostogos kaime? – stebėjosi Alina.- Metus dirbti dėl atostogų kaime. Na jau ne!

Marija tik linkčiojo. Norėjosi būti arčiau sūnaus, tačiau persikelti nesiryžo. Visas jos gyvenimas praėjo čia. Tik kartą ir tevažiavo su Mykolo tėvu į miestą. Jauni dar buvo. Norėjosi pažiūrėti, kaip dideliame mieste gyvena. O paskui ne iki laisvalaikio buvo. O ir kas tam mieste – šurmulys, grūstys, dulkės. Nėra geriau kaip kaime. Gerai jie čia gyveno, laimingai.

Marijos Petraitienės vyras mirė prieš 20 metų. Mykolas dar studijavo. Neįprasta, vieniša Marijai buvo, bet nekvietė sūnaus atgal. Suprato, kokios kaime perspektyvos. Taip ir gyveno laukimu, kada sūnus su šeima eilinį kartą atvažiuos. O dabar nėra ko laukti. Užsimušė jie praeitą vasarą, kai į svečius važiavo.

Baisi avarija buvo. Kaktomuša su pakrautu vilkiku. Visi trys žuvo. Nuo tos dienos ir dingo noras gyventi. Dabar, sėdėdama prie dulkėto lango, ji prisiminė mažą Mykoliuką. Sauliuką, iš veido panašų į motiną, o iš elgesio – į tėvą. Prisiminė ir ašaros lėtai šliaužė raukšlėtu veidu.

– Teta Maryte, kaip sveikata?! – skardus Giedrės balsas grąžino Mariją į tikrovę. Kaimynė stovėjo prie žemos tvorelės priešais langą.

– Nieko, nieko, Giedrele. Kaip pati?

– Tai ir gerai! Pyragėlių tuoj prikepsiu, užbėgsiu vakare arbatos,- atsiliepė Giedrė ir nuskubėjo namo.

Po kelių valandų Marija vis taip pat sėdėjo prie lango. Tik užtraukė jį. Vakarėjo, oras darėsi gaivesnis, o ir uodai. Kaimynų vartai atsivėrė, pro juos iššoko Šarūnas, 12-metis Giedrės sūnus. Paskui jį išėjo ir pati

Giedrė, nešina rankšluosčiu apvyniota lėkšte. Paskui ją skubėjo Agnytė, vesdama už rankos mažąją Živilę. Sesutėms buvo aštuoneri ir treji. Giedrės šeima buvo didelė. 4 vyresnieji sūnūs, 2 jaunesniosios dukrelės. O ir dabar Giedrė laukėsi. Vytautas, Giedrės vyras, buvo vyriškis tvirtas, negeriantis, pats išaugęs tarp 9 brolių ir seserų. Todėl nuo vaikystės svajojo apie didelę draugišką šeimą. Giedrė tuo tik džiaugėsi.

– Šarai, vandens prinešk! – komandavo Giedrė sūnui, užeidama į Marijos namus. – Dabar teta

Marytė greitai susisuks. Nespės pyragai ataušti.

– Giedrele, terliojiesi su manimi, sene.

– Na juk ne svetimi esam, tiek metų pašonėj gyvenam. Ar tabletes šiandien gėrėte? – tarškėjo

Giedrė, traukdama iš spintos puodelius.

– Gėriau, – atsiduso Marija. – Bet kam man jos. Greičiau jau mane Aukščiausiasis pasiimtų.

– Tai jūs be reikalo! O jei tikite Aukščiausiuoju, turite žinoti, kad nuodėmė taip sakyti. Matyt, ne visus žemiškus reikalus atlikote. Tai ir nepasiima.

– Kokie jau pas mane reikalai.

– Bobute Maryte, o kas čia? – paklausė Agnytė, rodydama į nebaigtą megzti pirštinę, iš kurios lyg ežio spygliai styrojo virbalai. Kol suaugusieji kalbėjosi, sesutės ištyrinėjo kambarį, ieškodamos ko nors įdomaus.

– Tai aš pirštinę mezgiau, bet nebaigiau,- atsiliepė Marija Petraitienė.

– Graži. Rožinė. Kokia minkšta, – Agnytė švelniai paglostė pirštinę. – Padovanokite man, prašau, kai baigsite,- šypsodamasi paprašė mergaitė.

– Kodėl gi nepadovanojus? – sutriko Marija. – Padovanosiu.

– O Živilei numegsite, mažesnes? Gražutėles.

– Nustok! – juokais subarė Giedrė dukrą.

– O aš gal ir pati išmoksiu megzti,- svajingai ištarė Agnytė. – Ir sau, ir Živilei numegsiu. Ir Šarui. Ir … visiems numegsiu! Bobute Maryte, išmokykite mane megzti.

– O tu ateik, ateik, Agnut. Nors ir rytoj ateik, pradėsime mokytis.

– Ateisiu! – pažadėjo Agnytė.

Šarūnas grįžo su dviem kibirais vandens. Elektrinis virdulys, kadaise dovanotas Mykolo, paslaugiai šildė vandenį. Sėdo arbatos.

– Vėl berniūkštį žada,- tarė Giedrė, glostydama apvalų pilvą. Nusijuokusi pridėjo:

– Kažkaip ne laiku šįkart susiruošėm. Į vasaros galą terminas. O ten kaip tik derlius. Kaip viską spėsiu, neįsivaizduoju. Na kaip nors susitvarkysime.

Giedrė pasakojo ir pasakojo. Kad vyresnysis sūnus vasaros praktikai šiemet mieste liks. Kad vidurinėliui vos du dvejetai metiniam neišėjo. Kad Vytautą darbe paaukštino brigadininku. Ir dar kažką.

Marija Petraitienė klausėsi viena ausimi. Žiūrėjo į Giedrę. Į vaikučius, kertančius pyragėlius. Ir širdyje darėsi šviesiau, šilčiau. Panoro ryte būti sveika, kad mokytų Agnytę megzti.

Ir išvis, kiek daug siūlų spintoje. Ir mažyliui, kuris netrukus ateis, kostiumėlių užteks primegzti, ir kojinaičių, pirštinaičių spalvotų visiems. O jei neužteks, galima nusipirkti.

O iki vasaros pabaigos reikia pilnai pasitaisyti, o tai išties, kas Giedrei su konservavimais ir mažuoju padės? Jų su Vytautu tėvų jau seniai nebėra gyvųjų pasaulyje. O mažyliams be močiučių blogai. Močiučių būtinai reikia.

Sausos Marijos lūpos išsitempė lengva šypsena nuo šių minčių. Mažoji Živilė pasitrynė kumšteliu akis ir nusižiovavo.

Ir pasakas, pasakas prisiminti reikia,- balsu svarstė Marija.

– Kokias pasakas? – nustebo Giedrė.

– Su laiminga pabaiga. Būtinai su laiminga pabaiga, – Marija Petraitienė paglostė mieguistos Živilės galvelę. Dabar ji vėl jautėsi reikalinga.