Idomybes

Kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris dar „neišsidūko“. Mūsų šeimoje – tai mūsų močiutė

Kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris dar „neišsidūko“. Mūsų šeimoje – tai mūsų močiutė. Po senelio mirties, prieš 6 metus, mes atsivežėme ją pas save.

Mano tėvai sako, kad tai likimas jiems keršija už tai, kad jie neturi su mumis, t.y. su manim ir seserim jokių bėdų dėl paaugliškų problemų.

Pavyzdžiui, birželio mėnesį, gavusi pensiją, ji su geriausia drauge išvyko prie jūros savaitei, išjungė telefoną ir paskambino tada, kai baigėsi pinigai. Mama vos neišprotėjo. Teko važiuoti jų parsivežti. Be to, tėtis dar juokėsi ir prašė uošvienės kitą kartą pasiimti jį kartu.

Ji turi pradinės stadijos diabetą, ir kai šeimos gydytoja rimtu veidu ėmė vardinti, ko jai negalima valgyti, ji pertraukė ją:

– O kas bus, jei aš visa tai valgysiu?
– Jūs galite numirti, – tragiškai ir grasinančiu veidu atsakė gydytoja.
– Baikit jūs! Ką, rimtai? Argi, sulaukus 86 yra tokia tikimybė?

Žodžiu, leidžiamės insuliną ir valgom, ką norim.

Ji žaidžia šachmatais su vyrais alėjoje, ir laimi!

Ji dainuoja chore „Linksmosios bobulės“, vaikšto į teatrą ir lankosi nemokamuose miesto renginiuose ir koncertuose.

O visai neseniai susirado našlį-boifrendą, aštuoneriais metais jaunesnį. Dabar jie linksminasi kartu. Per praeitas išeigines jis pradžiugino ją lenktynėmis ant keturračių.

O po to vakarienės metu jie išgėrė 2 litrus naminio vyno ir užmigo prie televizoriaus, apsikabinę ant sofos svetainėje, kur mes juos ir užtikome, grįžę iš sodybos, kaip paauglių porelę. Tokiu būdu dėdė Kolia buvo pristatytas šeimai – žadą praradusiai mamai, apstulbusiems anūkams ir besikvatojančiam tėčiui.

Aš dievinu savo močiutę – ji pozityvi ir energinga, netgi labiau, nei daugelis mano pažįstamų jaunų žmonių. Ji myli gyvenimą ir moka juo naudotis.

„O kiek gi to gyvenimo!” – atsako ji mano mamai į jos : „Na kaip gi taip?“
Noriu tokios senatvės.

Related Articles

You cannot copy content of this page