Nuėjau į ligoninę pasiimti žmonos ir naujagimių dvynių, tačiau radau tik mažylius ir raštelį…

Aš esu Leo ir niekada nepamiršiu tos niūrios vakaro akimirkos, kai atrodė, kad visas pasaulis paniręs į pilką miglą. Stiprus vėjas dangumi gėdino padrikus debesis, o šlapias oras skverbėsi pro striukę ir skverbėsi iki kaulų. Skubėjau į ligoninę pasiimti savo žmonos Izabelės ir mūsų naujagimių dvynių, apie kuriuos svajojome daugelį metų.

Paprastai tai yra džiaugsminga akimirka – grįžti namo keturiese ir pradėti naują šeimos gyvenimo skyrių. Tačiau kažkas nuo pat ryto mane jaudino: Izabelė neatsakė į skambučius, o žinutėse, atrodytų, stengėsi vengti detalių. Skubiau į ligoninę, posiekiant intensyvaus vaistų kvapo ir šilto vystyklų aromato. Užkopiau į palatą ir radau tik tuščią lovą, o lopšyje miegojo mūsų mažyčiai dvyniai. Jų mažyčiai šnopavimai atrodė kaip ramus nekaltumas, o mano sieloje kėlėsi siaubas.

Ant staliuko gulėjo raštelis, kurį pamačius man širdis suslėgė. Jame buvo vos keli žodžiai:

„Leo, aš negaliu grįžti su jumis. Atleisk man…“

Be jokio parašo, be paaiškinimų. Stovėjau tarsi sužalotas, nežinodamas, ką galvoti.

Atsikvošėjęs iš šoko, automatiškai paėmiau mažylius ant rankų. Vienas jų ėmė verkti, lyg pajutęs mano nerimą. Tuo metu į palatą įėjo seselė Sofija – jauna moteris su pavargusiu veidu.

— Pone, o jūsų žmona… jau išėjo? – paklausė ji sutrikusiai.
— Matyt, taip. Ir nežinau, kur ji yra, — atsidusau. — Jūs jos nematėte?

Sofija bejėgiškai traukė pečiais:
— Išėjau į procedūrų kabinetą. Kai grįžau, pamačiau, kad palatoje liko tik mažyliai. Ji netgi nebuvo oficialiai išrašyta.

Jaučiausi, kad galva sukasi aplink. „Kodėl ji taip pasielgė? – šmėkščiojo mano galvoje. – Argi mes to nelaukėme kartu?“

Seselė padėjo man su dokumentais, kad galėčiau paimti vaikus namo. Tačiau viduje buvo tuštuma. Kur dingo Izabelė? Naktis praėjo nerime ir nuolatinėse rūpesčiuose dėl naujagimių. Aš bejėgiškai lopšiau verksmingus kleckus, šnabždesiu maldaudamas: „Viskas bus gerai, tik duokite man šiek tiek laiko…“

Kitą rytą, vos užmigdęs dvynius, pradėjau skambinti visiems pažįstamiems ir giminaičiams – veltui. Niekas nežinojo, kur galėjo išvykti Izabelė. Prisimenu, kad paskutiniaisiais mėnesiais ji atrodė rūpestinga, lyg kovodama su kažkokiomis vidinėmis baimėmis. Ji visad sakydavo: „Viskas gerai, mylimasis“, nors jos akys atspindėdavo abejones.

Praėjo kelios dienos. Mano nervai buvo ant ribos: reikėjo maitinti kūdikius, guldyti juos miegoti, pienas išsilielo, vienas iš jų nesustodamas verkė – aš likau vienišas su kūdikiais ir visišku nesupratimu, kas galėjo nutikti mano žmonai. Už lango nuolat lijo lietus, šlapias asfaltas kvėpėjo drėgme, o aš beveik neišėjau iš buto, bijodamas praleisti bent kokią žinią iš Izabelės.

Vakarą, kol ramiai lopiau dvynius, suskambėjo telefonas. Ekrane išryškėjo nepažįstamas numeris. Širdis pradėjo plakti greičiau, paėmiau telefoną:

— Alio, kas kalba?
— Leo, čia Georgas, tavo kaimynas. Klausyk, prie įėjimo kabojo kažkoks vyras, klausė apie tave ir tavo žmoną. Atrodė susirūpinęs.
— Tu nežinai, kaip jo vardas? Kodėl jis atėjo?
— Jis nesakė savo vardo. Sakė, kad klausimas asmeninis ir jam skubiai reikia rasti Izabelę.

Jutau rankos drebulį. Kas tas žmogus? Ir ką, jei tai susiję su žmonos dingimu?

Tą naktį šimtą kartų skaičiau raštelį. „Negaliu grįžti… Atleisk man“. Klausimas kankino mane: nejaugi ji pabėgo savo noru? Arba ją privertė?

Kitą dieną, jaučiant augančią paniką, nusprendžiau eiti į ligoninę ir asmeniškai pasikalbėti su gydytojais. Galbūt jie pastebėjo kažką daugiau. Lietus lijo nesustodamas; drėgnas vėjas traukė mano striukę, kol skubėjau šlapiais gatvėmis su vienintele viltimi: sužinoti tiesą.

Ligoninėje mane sutiko ta pati seselė Sofija, prie jos prisijungė vyresnė akušerė, Ana. Jos apsikeitė žvilgsniais ir galiausiai pripažino:

— Izabelė buvo labai įsitempusi paskutinę savaitę prieš gimdymą. Ji vis klausdavo, kada galės būti išrašyta, lyg bijodama, kad ją čia suras.

— Kas galėjo jos ieškoti? – paklausiau bandydamas paslėpti nerimą.

Ana atsiduso:
— Ji pasakojo apie seną skolą, kad kažkas grasina. Aš jai patariau kreiptis į policiją, bet ji tik papurtė galvą.

Mano galva sukosi. Skola? Kokiu skola? Mes su žmona aptarėme visus finansinius reikalus ir neminėta nieko „po vandeniu“. Ar ji slepia praeitį nuo manęs?

Kai grįžau namo ir paguldžiau vaikus, koridoriuje radau t urpą voką įkištą po durimis. Viduje – lapas ranka prirašytų eilučių:

„Leo, atsiprašau. Aš viską sutvarkysiu pati. Niekas neturi nukentėti. Saugok vaikus…“

Šalia buvo parašas „I.“, o ant kraštų buvo neryškus pėdsakas, gal lietaus, gal ašarų. Aš pajutau, kaip prie gerklės kyla gumulas. Kodėl ji neleido man jai padėti?

Netikėtai į duris pabeldė. Atidaręs pamačiau tą patį nepažįstamą vyrą, apie kurį kalbėjo Georgas. Aukštas, su griežtu žvilgsniu, bet keista rūpesčio išraiška veide.

— Sveiki, — jis kalbėjo susijaudinęs. — Jūs esate Leo?
— Taip. Kas jūs esate?
— Aš esu Matteo. Aš… Izabelės brolis iš tėvo pusės.

Nuo šių žodžių per mane lyg perėjo elektra. Izabelė niekada neminėjo, kad turi brolį.

— Klausykite, man reikia su ja pasikalbėti, — tęsė jis greitai. — Sužinojau, kad ji dingo po gimdymo. Leiskite man užeiti, viską paaiškinsiu.

Įėjome į svetainę, o Matteo papasakojo istoriją, nuo kurios kraujas stingdėsi. Prieš daug metų Izabelės tėvas buvo įsiskolinęs ir šeimoje įvyko sunki drama. Izabelė ir jos motina tuomet nukentėjo, gynė tą žmogų, ir Izabelė prisiekė daugiau niekada neleisti nuskriausti savo artimųjų. Dabar tie patys žmonės grįžo pas ją, grasindami atskleisti senus slaptumus ir pareikšti nepamokėtas sumas.

— Ji nusprendė dingti, kad niekas nenukentėtų, — liūdnai apibendrino Matteo. — Ji tikėjo, kad, jei išeis, jūsų nepaveiks tuo istorija.

Sėdėjau be jėgų, nuleidęs pečius, lopšyje ramiai miegojo mūsų mažyliai. Matteo pažvelgė į juos su švelnia liūdna šypsena:

— Nenoriu prarasti seserystės. Suraskime ją kartu.

Mes praleidome kelias dienas, bandydami surasti jungtis: seni pažįstami, užmiršti adresai. Galiausiai suradome Izabelę mažame pakrantės mieste, kur ji, išsekusi ir išsigandusi, pabėgo, tikėdamasi viską sutvarkyti viena. Aš ją pamačiau sėdinčią ant suoliuko uoste, kur oras aiškiai kvepėjo druska ir žuvimi, o pilka jūros paviršiaus gluduma atrodė begalinė.

Kai ji pamatė mane ir Matteo, jos akyse blykstelėjo baimė, kuri virto palengvėjimu. Ji pašoko, norėjo ką nors pasakyti, bet aš stipriai ją apkabinau, jausdamas, kaip dejuoja jos pečiai.

— Atsiprašau, Leo, — šnabždėjo ji. — Nenorėjau tavęs įtraukti…

Aš sunkiai sulaikiau ašaras:
— Mes šeima. Tu neturėjai to daryti viena. Niekada daugiau taip nesielk.

Matteo linktelėjo, ir aš supratau, kad trys isspręsime bet kokią problemą. Tie žmonės, kurie grėsino, nesitikėjo mūsų ryžto. Mes kreipėmės į policiją, surinkome įrodymus — ir byla ėmė judėti į priekį. Aišku, dar turime praeiti per teismus ir sugrąžinti ramybę į mūsų gyvenimą, bet svarbiausia: mes vėl esame kartu.

Praėjus kelioms savaitėms, vėl laikiau mūsų dvynius rankose gimtuosiuose namuose, o greta – su dėkingumo išraiška – stovėjo mano žmona. Už lango švietė saulė, ir oras staiga prisipildė pavasario aromato, nors kalendorius rodė dar ankstyvą rudenį. Tai priminė atsinaujinimo ir vilties simbolį.

Izabelė droviai nusišypsojo:
— Atsiprašau… Tai daugiau nepasikartos. Suprantu, kad negalima gelbėti visus, pamiršdama pačia arti žmogų.

Paėmiau ją už rankos:
— Svarbiausia yra tai, kad esame kartu, ir kad tu gyva ir sveika. Visa kita mes įveiksime.

Tame momente pajutau, kaip šilta palengvėjimo banga užliejusi ištrynė baimes, susijusias su praeitimi. Visgi mūsų laukė ilgas kelias, bet dabar esu tvirtai įsitikinęs, kad jokia paslaptis nesugebės sunaikinti mūsų šeimos, jei laikysimės vienas už kito. O, žvelgdamas į laimingas vaikų akis, dėkoju likimui, kad mes visi vėl esame namuose – kartu ir stipresni nei kada nors anksčiau.