„O kam man rakinti duris?“ – paklausė močiutė nustebusio elektriko…

Antanas pakilo į 3 aukštą ir priėjo prie buto durų. Iš pradžių paskambino, paskui pasibeldė, tačiau atsakymo nebuvo. Tačiau bute tikrai kažkas buvo, kadangi vyriškis girdėjo televizorių. Turbūt senutė šeimininkė smarkiai susidomėjusi filmu ir negirdi atėjusio.

O galbūt ji tiesiog prastai girdi.
Antanas nusprendė pabandyti stumtelėti duris, nors netikėjo, kad jos atsidarys, juk pagyvenę žmonės griežtai seka, kad jos būtų užrakintos ir tai gerai.

Tačiau šįkart durys iškart atsidarė. Vyriškis kukliai žengė ant buto slenksčio ir labai garsiai sušuko:

– Šeimininke! Tai elektrikas!

Televizoriaus garsas iškart nutilo, o praėjus porai sekundžių iš kambario pasigirdo šiurenantys žingsniai. Į koridorių išėjo smulkutė senučiukė ir tarė:

– O aš visai pamiršau! Žiūriu televizorių ir nieko negirdžiu! Tu ilgai lauki?

– Ne, – droviai atsakė Antanas. – Pasakokite, kas ten pas jus nutiko?

Kai elektrikas atidarė dėžę su instrumentais, nesusilaikė ir paklausė, kas jį neramino pastarąsias kelias minutes.

– O ko gi jūs, močiute, durų neužsirakinate? Juk žmonės visokie būna. Aš nors ir drūtas vyras, bet pasisaugau.

Močiutė tik skėstelėjo rankomis.

– Visą laiką pamirštu. Tuo labiau, aš turiu apsaugą. Štai, Semas žiūri į tave jau kelias minutes.

Tik dabar Antanas atsisuko ir pamatė, kad močiutė bute buvo ne viena. Milžiniškas melancholiškas šuo žvelgė į elektriką kažkokiu liūdnu ir net abejingu žvilgsniu. Atrodo, net šypsojosi. Tačiau Antanas suprato, kad jeigu kas, šuo iškart nustos būti taikiu ir abejingu.

– Tai mano vyras mylėjo didelius šunis. Vėliau dukra sakė, kad gali pasiimti Semą. Bet aš nusprendžiau, kad jis čia pragyveno visą gyvenimą ir toliau tegu gyvena. Ir visgi man aktyvumas, juk su juo reikia vaikštinėti kasdien! – pasakojo bobutė.

Tuo metu šuo tupėjo netoliese. Į Antaną jis žiūrėjo be agresijos, tačiau iš akių nepaleido.

Šuo sekė vyrą ir virtuvėje. Antanas griežtai atsisakė pinigų už savo paslaugas, juolab kad ir darbo tebuvo 10-iai minučių. O štai naminių varškėčių neatsisakė. Semas apsimetė, kad užėjo į virtuvę savo reikalais, tačiau toliau stebėjo elektriką.

„Su tokiu šuniu ir išties nėra ko bijoti“,- pagalvojo Antanas. Bet atsisveikindamas su šeimininke visgi priminė jai apie duris ir nenuėjo, kol neišgirdo rakinamos spynos garso.