Idomybes

Prašau, nupirkite mano šuniukui duonos,- paprašė kokių 5-erių berniukas, stovėjęs šalia parduotuvės

Neringa vakarais mėgo vaikštinėti po miestą. Ir tą dieną ji patraukė įprastu maršrutu. Neskubėdama
dairėsi aplink ir netrukus priėjo kepyklą, kur visada pirkdavo kruasanus. Prisiartinusi pastebėjo, kad šalia
kepyklos stovi mažas berniukas su šuniuku ant rankų ir kažko prašo kitos tetos.

Neringa išgirdo tik kelis žodžius:

– Teta, prašau, nupirkite mano šuniukui duonos. Jis labai nori valgyti.

Tačiau ta moteris nė neatkreipė dėmesio. Berniukas buvo nusiminęs, akyse buvo galima matyti skausmą
ir neviltį.

Neringa priėjo prie berniuko. Ji suprato, kad valgyti nori visai ne šuniukas, o jis pats.

– O ką mėgsta tavo šuniukas?

– Beveik viską: ir dešrą, ir sausainius, ir saldainius. Bet dabar, manau, užteks ir duonos.

– Gerai. Aš tuoj tau nupirksiu, palauk manęs.

Neringa nupirko ne tik duonos, paėmė ir kruasanų, ir pyragėlių, ir pyrago. Prikrovusi pilną maišelį, ji
nuėjo pas berniuką. Pažiūrėjo į laikrodį, buvo beveik 11 valanda vakaro.

Pamačius pilną maišelį maisto, berniuko akys sužibo.

– Ačiū, teta, labai ačiū. Dabar mano šuniukas tikrai nebus alkanas.

– Gerai, – nusišypsojo Neringa. – O kaip tavo vardas?

– Marius, man 5 metai.

– Tu toks mažas ir vaikštai vienas vėlyvu metu?

– Reksas išalko, o namie nėra kuo jo šerti. Namie mama su tėčiu svečių prisikvietė, štai man ir
teko išeiti.

– Aš palydėsiu tave iki namų. Maža kas gali nutikti. Parodysi, kur gyveni?

Berniukas linktelėjo ir jie nuėjo kartu. Atspėti, kuriame bute gyvena Marius, buvo nesunku. Iš antro
aukšto lango sklido garsi muzika.

– Ačiū jums labai. Aš palauksiu čia.

– Tu neisi namo?

– Ne, palauksiu, kol jie atsiguls miegoti.

Po ilgų įkalbinėjimų Neringa visgi palydėjo berniuką iki buto durų.

Pakeliui namo mintys neapleido moters. Jai buvo gaila berniuko. Grįžusi namo, Neringa papasakojo
vyrui, ką matė.

– Gaila, žinoma, bet juk po kelių mėnesių tu pati gimdysi.

Povilas suprato žmonos jausmus, tačiau jam reikėjo aprūpinti savo šeimą, kur greitai bus pagausėjimas.

Sekančią dieną vyrui buvo išeiginė ir jie nusprendė pasivaikščioti kartu. Prie tos pačios kepyklos stovėjo
vakarykštis berniukas Marius, bet jau be savo šuniuko.

Buvo matyti, kad jis verkė. Marius papasakojo, kad berniukai iš kaimyninio kiemo atėmė jo šuniuką.

Povilas iškart pasuko ten, kur parodė Marius.

Kol Natalija ramino berniuką, vyras spėjo grįžti ir jau su Reksu. Berniukas papasakojo, kad tėvai vėl nuo
ryto švenčia virtuvėje. Pasirodo, jis dažnai vaikštinėja gatvėmis, nes jo tėvai dažnai jį bara.

Vyras su žmona nusprendė paskambinti į policiją. Maždaug po pusvalandžio policininkai atvyko. Išklausę
istoriją, jie pasuko į Mariaus butą.

Istorija baigėsi tuo, kad teisėsauga atėmė iš tėvų tėvystės teises, o Marių paėmė į globos namus.

Neringa ir Povilas ryžosi drąsiam žingsniui – nusprendė įsivaikinti berniuką. Kas jų laukė toliau, niekas
nežinojo.

Daug vaikščiojo su popieriais, praėjo ir gimdymas, bet sugebėjo pasiekti, ko troško. Povilas ir Neringa
tapo dviejų vaikučių tėvais: berniuko ir mergaitės. O Marius atrado šeimą, kur jį myli ir brangina.

Štai toks atsitiktinis susitikimas pakeitė kelių žmonių likimus į gerąją pusę. Kaip sakoma, atsitiktinumai
neatsitiktiniai.

Related Articles

You cannot copy content of this page